hands_togetherNorėčiau, kad ji laiptais nusiridentų arba kad iškeliautų į Antarktidą ir ten sušaltų. Be to, jos ausys atlėpę, net iš toli šviečia. Labai labai. Baisu žiūrėt, kai gatvėmis vaikšto. Tai kodėl tuomet visi mūsų kvartalo bernai dėl jos varvina seilę? Gi aš už ją gražesnė, protingesnė ir visomis prasmėmis – esnė. Žymiai. Gerai, gal ji ir nėra tokia baisi, gal ji tiesiog miela, šauni mergina, bet garsiai niekada to nepasakysiu. Nes aš pavydžiu. Juodai.

Ech, tebūnie tai žodinė iliustracija pradedant kalbėti apie nuožmųjį žmonijos jausmą – pavydą.

Esu įsitikinusi, kad daugiau ar mažiau visi ko nors pavydime: mylimųjų dėmesio, kitų žmonių pasiekimų, daiktų ir pan. Bet, pripažinkit, ar nevertėtų susimąstyti ir keistis, jei pavydas pradeda mums trukdyti gyventi?

Pirma: kol mes pavydime daugiau už mus gyvenime pasiekusiam žmogui, jis nestovi vietoje. Jis veikia. Patys pagalvokit – jeigu jis užkopė į tokias aukštumas nekreipdamas dėmesio į neigiamą aplinkinių reakciją, tikrai nesivargins ir dėl mūsų keliamos erzalynės (jei dar iš viso apie tokią bus girdėjęs). O štai mes tyliai graušimės bereikalingai eikvodami laiką, nervus ir taip tik atitoldami nuo savo tikslų siekimo. Nejaugi verta?

Antra: jei jau pavydime, paklauskim savęs: ar mums tikrai žūtbūt reikia pavydimo objekto? O gal tai tik nepamatuotos ambicijos? Gal noras pasipuikuoti? Šlovė, pinigai, draugų parama – taip, tas žmogus tą turi. Bet ar lygindamiesi su juo, galbūt stengdamiesi panašiai elgtis, nes jam tai padėjo, mes nepradėsime gyventi svetimo gyvenimo? Fui… Tokios ateities perspektyvos neskamba viliojančiai, tiesa?

Trečia: norim namo. Norim būti autoritetingais žmonėmis. Mėgautis liaupsėmis. Galiausiai: darnios šeimos. Kažkas tą turi. Nusprendėm, kad ir mums iš tiesų to reikia. Ir? Užuot pavydėję, pagalvokim: ar jau viską išbandėm, kad tai turėtumėm? Plūkėmės dieną naktį ir t.t. ir pan. Nesulaukėm rezultato. Bet ar tikrai tikrai viską išbandėm?

Ketvirta: norėčiau į problemą pažvelgti ir kitu kampu. Manau, kad savo tautiečiams apskritai neturėtume ko nors pavydėti, nes… Kai jiems pasiseka, visada galime džiaugtis ir mes. Geras vardas mūsų šaliai – patenkinta ir laiminga tauta. Jei dar šiek tiek suasmeninus, kitų žmonių pasiekimai turėtų mus versti stiebtis ir augti, bet tikrai ne linkėti pikto.

Išvada? Tegu posakis: „ Jei gali jis, tai kodėl aš negaliu?“ įneša į mūsų gyvenimą SVEIKAS ambicijas:)

Šaltiniai: nuotrauka – http://subboard.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“