…o katės į pragarą.

Visi tik vienodai geri arba blogi (norėtum…). Lyguma, ramuma… Naktimis sklinda čaižūs garsai ar nuo oro uosto, ar nuo geležinkelio (kur grafikas, tfu?!!). Gal ir nuo dar ko.

Atlikusi nešiojamo kompiuterio klaviatūros reprezentacinį valymą (gi būna ir toks!) neradau kelių mygtukų. Turėjau nuliūsti, bet ne – prieš akis sušmėžavo knygelė „Padiktuokime pradinukui“. Eureka – Ligita tampa mokytoja! Koks jausmas? Po karto nelabai galiu ką nors pasakyti, o ir moksleivis tik vienas, ir klasės šurmulio nėra. Tik tiek, kad man iškilo klausimėlis šioks toks – kaip galima mokyti dvibalsių, jei žmogus dorai nė balsių neišlemena? Ar jei žmogus lėtesnis į jo individualų ugdymą visai nereikia atsižvelgti nurašant viską proto sutrikimams? Ką?

Nežinau kaip jūs, tačiau aš savo pradinių klasių mokytoją (kaip ir ją – paskutiniųjų lietuvių kalbos!) visą gyvenimą atsiminsiu. Tokio pašaukimo kiekvienam norėtųsi palinkėti. Beje, ir dabar su ja retsykiais prasilenkiam. Miela išgirsti tą balsą žmogaus, kuriam tu netgi kadaise dedikavai eilėraštuką: „Tu atvertei lapus knygutės…“ Nors niekam jo ir nerodžiau:)

P.S. Už frazę „Visi šunys pakliūva į dangų“ dėkoju anoniminiam google paieškos sistemos mylėtojui, būtent per ją pakliuvusiam pas mane. Taigi – beveik į dangų:))