Dar renginiui neprasidėjus aplink V. Landsbergį būriavosi saujelė žmonių. O jis meiliai šypsojosi. Nepanašu, kad jam autografų dalinimas būtų buvusi didelė našta. Tikrai ne, veikiau priešingai – smagi kasdienybė. Padalijo vienam kitam, poto paslaptingai dingo. Trumpam. Iki tol, kol prigeso šviesos ir prasidėjo Emmeto Williamso ir Anne Noël knygos „Mr. Fluxus: Kolektyvinis Jurgio Mačiūno (1931 – 1978) portretas“ pristatymas.

Vakaro vedėjas (ir ne tik…) pakvietė gerbiamą profesorių kaip vieną iš J. Mačiūno draugų pradėti renginį.

Photobucket

Taigi V. Landsbergis užlipo ant scenos. Akivaizdu, jog politikas nuo seno išsaugojęs retorikos dovaną. Klausytis jo buvo įdomu. Nesakau, kad išgirdau ką nors ypatingai naujo, ne, tiesiog man patiko ramus, rūpestingas jo balso tonas. Visgi įdomesnės jo išsakytos mintys yra šios: „Žavėkis ką nors išgalvojęs“, „Gyvenime nėra nereikšmingų dalykų“, „Kiekvienas žmogus turi išlikt truputėlį vaikas“.

Labai juokingas pasirodė pasakojimas apie tai, kaip būdamas mažas, kartą susiruošė Jurgis su draugais centrinės Niujorko gatvės nuo nešvarumų valyti. Įsivaizduokit! Berniukui kilo mintis, kad užterštumą mažinti pradėt reikia būtent taip! Savitas požiūris.

Dar V. Landsbergis papasakojo, jog savo namuose J. Mačiūnas buvo įsirengęs dvigubas duris idant apsisaugotų nuo policijos. Kaip jums?!

Kalbą gerbiamas profesorius užbaigė tokiais žodžiais: „Nepraraskim to, kas gali ateiti.“

Ir iš tikrųjų… Ar ne per anksti mes prarandam tą vaikiškumą, tą netikėtumo jausmą, kai niekad negali būti tikras tuo, kas nutiks po minutėlės, o fantazija veržiasi pro kraštus? Prisiminkim kokie išradingi buvome vaikystėje… negalima į lauką neštis plastmasinių lėlių – nieko, tiks iš degtukų ir žolių sukonstruoti žmogiukai, nėra pyrago – ha, o kas sakė, kad juoda duona su uogiene ne pyragas?

Photobucket

Panašu, kad Fluxus idėjomis ( Fluxus siekė „pasidaryk pats“ estetikos ir vertino paprastumą, priešindamiesi sudėtingumui; priešinosi komercializmui ir instituciniam menui, smerkdami įprastinį rinkos diktatą meno produkcijai ir siekdami menininko nepriklausomybės. Fluxus menininkai dirbo su bet kokiom, po ranka pasitaikiusiom medžiagom ir dirbo individualiai arba išvien su kolegomis – http://lt.wikipedia.org/wiki/Fluxus) persisėmė ir antroje renginio dalyje koncertavę muzikantai. Jų pasirodymas prasidėjo gana įprastai – būgnų mušimas, saksofono garsai. Hm… Visai netikėtai iš kažinkur ėmė lįsti įvairūs virtuvės rakandai, tokie kaip puodas, keptuvė ir dar velniažin kas. Ir viskas tiko grojimui. Išgauti sodrūs, saviti garsai. Klausydamasi jaučiausi kaip nežinia kur – ar tai džiunglėse, ar tai beprotnamyje. Linksma, kad greta manęs sėdėjęs barzdotas vyriokas neištvėrė ir iš krepšio išsitraukė savo muzikos instrumentą (tikrai neatrasiu kaip jį pavadint – atrodo kaip mažas būgnas su neaiškiom tampriom juostom). Pagrojo. Kone paukščių simfonija. Nors ne, kakofonija. Bet sukrėtė galvą. Joje kilo maištas. Užsimaniau kurti Fluxus. Tuoj čiupsiu lėkštę, šaukštą ir bėgsiu į laiptinę muzikuoti. Gerai, nebeironizuosiu.

Man patiko šis Vilniaus knygų mugės renginys. Gaila, kad nespėjo parodyti žadėtųjų Jurgio Mačiūno filmukų. Bet užtat spėjo išryškint idėją: „Džiaukimės gyvenimu, žmonės.“ Tikrai, džiaukimės. Kad ir kas bebūtų. Nes kaip tu žiūri į sunkumus, taip ir jie elgiasi su tavim. Pyksti – pasijuoks ir užkraus ant tavo pečių dar daugiau bėdų, kvailioji – tegu krauna nekrovę, tu viską priimsi pasišvilpaudamas. Taip ir turi būti. Švilpaukim dažniau. Ir kurkim Fluxus.

Šaltiniai: nuotraukos paimtos iš http://test.svs.lt, http://www.uisoftware.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“