Ką gi – visi namų darbai atlikti, tad galima… Atostogauti! Taip, taip, gerai išgirdote – namų darbai. Praėjusios vasaros pabaigoje sėdau į „Ryanair“ oro linijų lėktuvą ir išskridau į Airiją akiračio plėsti it kokia parazituojanti veltėdė. Norėjosi nuveikti kur kas daugiau nei nuveikta. Slapta vyliausi tapti mokytoja, nes prieš kurį laiką sumąsčiau, jog šis darbas ganėtinai stebuklingas. Taip nutiko, kad nuo rudens ja ir pradėjau dirbti. Kuo tikriausia mažamečių mokytoja! Nors buvau besusitaikanti su tuo, kad gyvenant svetur priartėti prie to visgi nepavyks, bent ne artimiausiu metu, bet še tau, boba, devintinės – sulaukiau skambučio. Jaučiausi magiškai. Turbūt pati geriausiai žinau, kaip tąkart magiškai aš jaučiausi.

Rockpile – Teacher Teacher (live TV 1980)

Kodėl tai turėtų būti kam nors svarbu? Manau, kad turėtų. Galit sakyti, ką norit, vis dėlto yra taip, kad tie mūsų tautiečiai, kurie savo šeimoje nėra susidūrę su emigracijos faktu, dažnai linkę priešiškai tai vertinti: „Ai, jiems pinigai svarbiausia, tautos išdavikai…“ ir t.t. ir pan. Prisipažinkit, ar nė sykio garsiai to neišsakėt ar bent mintyse nepagalvojot? Iš tikrųjų yra visiškai kitaip. Išvykę buriasi į bendruomenes, nuolat skraido į Lietuvą atostogauti ar kitais reikalais, domisi šalies aktualijomis, palaiko artimus ryšius su saviškiais,  jų vaikai lanko lituanistines mokyklėles, kad neužmirštų gimtosios kalbos, žodžiu, visas spektras dalykų, leidžiančių suprasti, jog mes, išvykėliai, visada viena koja savo šalyje. Apie šiuos dalykus retai teužsimenama – gal kažkam naudinga kurti bejėgiškumo atmosferą?

Kadangi pamoka neišvengiamai priklauso nuo mokytojo asmenybės, galima netgi sakyti, kad pamoka – tai mokytojo vidaus atspindys, daug dirbau su savimi norėdama pasiekti kuo geresnį rezultatą. Nėra lengva išlaikyti gimtosios kalbos įgūdžius, susitinkant vos kelis sykius per savaitę, kai visą likusį laiką – tiek su bendraamžiais airiškose mokyklose, tiek už jų ribų yra bendraujama angliškai. Išgirsdavau įvairiausių naujadarų, tokių kaip:  „flagas“ ar  „maskė“. Tačiau kai paskutinę dieną viena mergaitė čiupo man už kojos ir sušuko: „Mokytoja, mes jūsų pasiilgsim ir lauksim grįžtant rudenį! Geros vasaros!!“, nors dar prieš tai rodė ragiukus reikšdama pasipiktinimą, kad mokytis jai labai sunku, supratau, jog visą šį laiką dirbau ne veltui. Vienas iš dalykų, apie kurį kalbu su vaikais, būtent ir yra elgesys su žmonėmis bei savęs pažinimas. Panašu, kad jie girdi. Nors tai darbas, kurio rezultatai matomi tik ateityje, noriu tikėti, kad bus gerai. Gerai. Gerai.

Ir svajote svajoju žvelgdama į puokštę, gautą dovanų atsisveikinant vasarai, apie dalykus, kurių kol kas neatskleisiu, bet tikiu, kad jie įvyks. Dirbant su mažamečiais nesunku virsti fantazuojančia neklaužada!

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“