Po dienos darbų vis dar svarstau ar ką nors pagaminti savo iššūkiui, nors jau beveik aštunta valanda vakaro. Lyg ir norisi nieko rimto nebeveikti, bet tuo pačiu galvoju apie žemės riešutus, kuriuos vienam iš receptų reikia sumalti, o su kuo malti šiuo metu kaip ir neturiu, trintuvu kaži ar pavyks. Bet turbūt neišlaikysiu ir netrukus pamėginsiu tai padaryti. Galbūt šis išprotėjęs iššūkis pamažu tampa įpročiu, kad net po sunkios darbo dienos negaliu nurimti?

Na, ir ką… Oi tas mano nekantrumas. Ne per seniausiai žemės riešutai vis dėlto taškėsi po visą virtuvę, nes nusprendžiau juos sumalti trintuvu. Deja, sauso produkto taip paprastai sumalti nepavyko. Iš indo besitaškančius riešutus teko dengti ranka, po to į masę įpilti ir šiek tiek vandens, kad viskas geriau susismulkintų. Et… Kad ir kaip ten viskas buvo, galiausiai drauge su vaikučiu pagaminome sausainius ir pašovėme juos kepti. Tešlos dar liko, bet šiandien jau pakaks tiek, kiek išsikepsim.

Iškepusi ir paragavusi džiaugiuos, kad išmėginau ši tą visiškai naujo iš desertų. Sausainiai pavyko visai įdomūs ir gardūs, tik gal reikėjo juos kiek trumpiau kepti. Vis per tą norą išgauti panašią spalvą kaip knygoje pateiktoje nuotraukoje. Ko gero, kitą sykį neturėčiau vaikytis knygos iliustracijų. Juk gali mano ir autorių orkaitės ypatumai skirtis.

Oh… Kaip jau matau, šį iššūkį įveikti lengva tikrai nebus. Ir kad ir kaip nenorėčiau, bus nedidelių nukrypimų. Kaip šiandien su vandeniu riešutuose (atitinkamai po to ir papildomu miltų kiekiu) ar neaiškiu kiekiu druskos. Žiupsnelis šen, žiupsnelis ten. Tik aišku, kad iš paskutiniųjų stengsiuosi laikytis nurodymų.

O šiandien su džiaugsmu pažymiu, kad liko įveikti 361 desertą iš 365-ių!

Tekstas ir nuotrauka Ligitos iš Ligi Dangaus