Neseniai didvyriškai teko atsisveikinti su studentiškai kišenei nemenka pinigų suma – susimokėjau antrąją įmoką už savo svajonių kursus. O žinot… Banke mane aptarnavo labai maloni darbuotoja. Ji man pasiūlė galimybę, kuria pasinaudojusi už banko aptarnavimo paslaugas sumokėjau mažiau. Žinojau apie tai ir anksčiau, bet, matyt, tingėjau svarstyt kaip ten kas. O kai pasiūlė žmogus su šypsena veide, pasijutau tokia svarbi persona, kad nesusilaikiau sutikusi. Smulkmena. Aha. Sakysit smulkmena ir tai, kad aš labai noriu namo. Namo ne čia, Vilniuje, ne. Noriu į gimtąjį savo miestelį – Uteną. Na ir kas, jog darbdavys ją vadina kaimu ir nuolat klausinėja ar ten yra vienoks ar kitoks statinys. Tegu.

Photobucket

Žinau, kad ne statiniuose esmė. Svarbiausia artimiausi žmonės – šeima, draugai. Labai jų pasiilgau. Ir dar liūdžiu, jog mamos darbovietė, kurioje ji dirba krūvą metų, bankrutuoja. O man taip norisi tikėti, kad mūsų sunkmetis neliečia…

Kitas artimas žmogus amžiais vis ką nors susilaužo. Tai ranką, tai koją… Pats gremėzdiškumas lyg ir juokinga, bet susilaužymo faktas nelabai…

Bet užtat tikrai juokinga, kai kartais taip sėdžiu ir galvoju: „Ot parašyčiau ką nors stebuklingo, visi apalptų iš nuostabos, o atsigavę sunkiai kvėpuodami kartotų: Puiku, puiku…”

Labai gražu, kad dabar užsinorėjau saldumynų, o neturiu. Kad taip kokį gabalėlį šokolado…

Šiaip būtų gerai mano nuomuojamam kambarėly įrengt treniruoklių salę, tada tikrai prisiversčiau palaikyt formą. Gaila, tik pasižiūrėjus kiek kvadratinių metriukų sudaro visą plotą, tokios utopinės mintys greitai išgaruoja.

Va šiandien buvau užsukusi į blogerio Liutauro puslapį (http://www.adlitteramas.blogspot.com/). O ten jis klausia: „kas yra menas?” Klausiu ir aš: „kokį meną turi galvoje?” Tuo pačiu priduriu, kad mano subjektyvia nuomone yra dvi pagrindinės meno rūšys: menas kurti ir menas gyventi. Liutauras atsako, jog kalbama apie kūrybos rezultatą. Kągi… O aš norėčiau klausti kaip išmokt gyventi, nes dažnai ima atrodyt, kad nebemoku.

Kad kas pasakytų: „Daryk taip ir nekitaip, tada ir pasieksi geriausią rezultatą. Vaikščiok tik tam tikru laipsniu kylodama kojas, kad nueitum kur tau reikia. Gerk vandenį tam tikrais intervalais. Šnekėk nušlifuotomis frazėmis. Juokis nustatytu garsumu. Eik miegot dešimtą valandą vakaro.”

Bet niekas nesako. Niekur nenuveda. Neparodo. Taip ir ieškau pati sau viena. Be kontrolės. Nors gal taip ir geriau? Kai pats po ilgų ieškojimų atrandi, pats ir mėgaujiesi atradimais. Gauni nuosavybę sau. Tfu, meluoju – sau ir kitiems, kuriuos myli. Tik kaip viską suderint, kaip suklijuot, kaip neprarast, kaip… Ar aš dar nesakiau, kad nemoku gyventi?

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“