Nuo žemės grumstelio pločio ligi dangaus
Pastarosiomis savaitėmis šlitinėdama po Dundalko miestelį Airijoje, kuriame šiuo metu ir gyvenu, kur benueidavau, vis pastebėdavau krūvas Airijos vėliavų, o reklaminiuose plakatuose buvo šaukte šaukiama „St. Patrick’s day!!!“, „St. Patrick’s day!!!!!“, ką jau bekalbėti apie tautine airių atributika išpuoštą suvenyrų kiekį.
„Vaje, vaje… – ėmiau galvoti. – Tikrai kažkas bus. Nejaugi pagaliau pamatysiu žmones?! Kažkaip nusibodo ant šaligatvių plytelių gulinčius šunų kakučius skaičiuoti (rimtai – jų čia žiauriai daug)…“. O ir šiaip jau daugiau nei pusmetį gyvenu Airijoje ir niekaip nesusitaikau su ta keista tuštuma. Žmonės lyg yra, bet jų, sakytum, ir nėra. Nesusitaikau su ta keista tuštuma, su apmirštančiu miestu vėlų vėliausiai kokią dešimtą valandą vakaro (nors įprastai kokią septintą ar aštuntą valandą vakaro). Kita vertus, gyvenam šiek tiek tolėliau nuo centro ir bariukų, gal ir dėl to taip keistai tylu. Vienas kitas automobilis kada ne kada pravažiuoja ir tik tiek. Kone kaimo idilė.
O paaiškėjus, kad ruošiamasi šią idilę sudrumsti, puoliau domėtis kas ir kaip. Pasidomėjau ir atradau, kad kovo 17 dieną visoje Airijoje švenčiama šios šalies globėjui Šv. Patrikui skirta diena. Tiesą sakant, ši tradicija populiari ir kitose pasaulio šalyse, kuriose gyvena bent šiek tiek airių. Kadangi turbūt neįmanoma nusipirkti airiško produkto be Airijos vėliavos ar bent jau užrašo „100 % Irish“ (suprask, aukščiausios kokybės vietinė produkcija!), o kai kada tenka susidurti su šiokia tokia priešprieša atvykėliams (nesakau, kad visi tokie, bet pasitaiko), na, ir įvairūs kiti niuansai leidžia teigti, kad airiai labai labai savo kraštą mylintys žmonės. Taigi pagalvojau, kad kam jau kam, bet savo šalies globėjui šventę suruoš kaip reikiant ir parako netrūks.
Ir netrūko! Pirmas dalykas kritęs į akis pasukus centro link buvo žalia spalva. Perfrazuojant mūsų poetės Salomėjos Nėries vieno kūrinio žodžius: „Balta, balta, kur dairais…“ galima būtų drąsiai pasakyti: „Žalia, žalia, kur dairais…“ apibūdinant tenai išvystą žalumą. Ant galvų, veidų, paltų, rankose, ant žemės ir visur, kur tik galima. Spėju, kiekvienas doras airis neleido sau ateiti nors kiek nors nepažaliavęs. Kaip žinia, kartu su trilapiu dobiliuku bei leprikanais (mažais, storais, raukšlėtais veidais senukais) žalios spalvos akcentai laikomi svarbiausiais šios šventės simboliais.
Beje, kaip ir norėjau – pasiekus šventės centrą žmonių buvo daug! Gausybė. Šurmulio ir muzikos apsupty. Kai kurie vaikščiojo padrikai, matyt, ieškodami, patogesnės vietos įvykių stebėjimui, o gal šiaip smalsaudami ką gi tie prekeiviai naujo gali pasiūlyti, bet dauguma stovėjo palei kasmet rengiamo parado vietą – prie pagrindinių miesto gatvių. Bet ką čia… Gana tuščiažodžiauti, šitiek nuotraukų pripleškinau, pluoštelį ir Jums įmečiau, patys pasižiūrėkit ir įspūdį susidarykit.
Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“
Jūs lankotės mano asmeniniame tinklaraštyje, kuriame dalinuosi su Jumis savo mintimis, pastebėjimais. Čia taip pat vyksta turiningos diskusijos ir konkursai.
Labai lauksiu ir Jūsų minčių, nesivaržydami* komentuokit, siūlykit įvairias temas. Drauge galim atrast reikšmingų dalykų – nuo žemės grumstelio pločio ligi dangaus. Pradedam paieškas.
* yra papildomų sąlygų:)
Ligita
You visit my personal blog, where I share with you my thoughts and observations. It also hosts rich debates and competitions.
I will wait for your thoughts, feel free* to comment and to offer a variety of topics. Together we can discover important things – from the ground up to the sky. Let’s start the search.
* There are additional conditions:)
Ligita
Maras kovo 20th, 2012, 2:48 am
Žinai, kas man labiausiai krito į akis, žiūrint nuotraukas? Ogi kad daugumoje jų dominuoja… oranžinė, o ne žalia . Kas kam rūpi, kas ką traukia, psakant .
Prisimenu, kaip Mekas pasakojo pastebėjęs, kad jo filmuose apie Niujorką labai daug sniego, nors jame ne tiek jau dažnai sninga. Paskui tik suprato, kad taip jis nesąmoningai ieškojo Lietuvos Niujorke. Lietuvos, kur daug sniego.
O Tu vat savo spalvos ieškai .
mari kovo 20th, 2012, 10:13 am
Oranžinė spalva byloja žaismingumą bei panašias savybes.
Ot išdykėlė ta mūsų Ligita
. kovo 20th, 2012, 11:14 am
„„Žalia, žalia, kur dairais…“ :
http://i3.alfi.lt/13839/70/62.jpg
P.S. O mes nudažėme Vilnelę ir dalį Neries žaliai.
. kovo 20th, 2012, 11:16 am
P.P.S. Specialiai Ligitai, kad pasigirtų airiams:
http://www.lrytas.lt/-13319975901330989665-airi%C5%B3-%C5%A1v-patriko-dien%C4%85-vilnel%C4%97-nusida%C5%BE%C4%97-%C5%BEaliai.htm
Neknyginis vardas kovo 20th, 2012, 5:23 pm
Kas yra grafomanija? Nežodynine prasme, o filosofiškai? : ) Ačiū. Labai svarbu man.
Auksinis kardas kovo 20th, 2012, 6:06 pm
Kai žmonėms patinka, kaip rašo kiti, ir jie norėtų to paties, tik iš vidaus nėra ir nekyla nieko, kas tai pateisintų skaitytojo akims. Yra įnoriai, mados, bet nėra sukuriama įdomumo ar vertės.
Spėju, kad toks asmuo pirmiausiai yra prastas skaitytojas, nes susižavėjo formomis, atrodymais, bet nepasiekė turinio – esmės, prasmės, tad (laikinai ar suvisam) neįgalus kurti jų lygmenyje.
Neknyginis vardas kovo 20th, 2012, 7:04 pm
Mat kalbėjo mokytoja apie tai ir bijojau, kad toks esu, nes kitokia buvo interpretacija.
Auksinis kardas kovo 21st, 2012, 1:09 am
Glaustai, – rašantis, ir be reikalo tai darantis
Taviškis rašymas negrabus, neišdirbtas, žalokas, bet autentiškas – primena kokį Majakovskį išraiškos kampuotumu. Kubizmo sugrįžimas vos ne. Reikia dirbti, reikia kurti. Geresni darbai nebūtinai byra iškart ar visą laiką.
Liūdniausia, kai įstabūs poetai baigia ne tik kad pornografija, bet dar ir pigia. Iš esmės, kazusas, – baigia grafomanija, nors manėsi įšventinti negrįžtamai. Vilnius šiandien – gyvųjų kapavietė.
Neknyginis vardas kovo 21st, 2012, 4:40 pm
O kodėl jis žalokas? Įdomu.
Neknyginis vardas kovo 21st, 2012, 5:54 pm
http://day.lt/sventes/straipsniai/poezijos_diena
Auksinis kardas kovo 21st, 2012, 6:39 pm
Žalokas todėl, kad įgūdžių, taigi, su gimimu neparsinešei. Fuksas, kaip fuksas.
Neknyginis vardas kovo 21st, 2012, 7:25 pm
Keista.
Neknyginis vardas kovo 21st, 2012, 8:07 pm
Nežinau, bet iš mano tėvų matosi rašymo pradmenys, kurie parsiduoda man. Mat tėvas vis rašo dienoraštį it. Mama knygė jauna buvo. Tėvas domisi istorija giliau. Mama kūrybinį darbą dirbą. Iš nebūties būtį sukuria.
Neknyginis vardas kovo 21st, 2012, 10:50 pm
Auksinis Karde,
Kodėl niekada nedalyvavai filologijos rudeniuose? Manau, kad būtum paėmęs prizinę vietą.
Auksinis kardas kovo 22nd, 2012, 1:32 am
Kažin, viskas buvo kitaip, nei įsivaizduoji. Gerokai kitaip. Ir dabar kartkarčiais gaunu filologinių moralų, – teisingų, jei sekti visus mūsų griežtus kalbosaugos reikalavimus. O rašymui, bei šiaip menams, tikresni gabumai atsirado tik daugmaž studijų metais. Ir tai, toli gražu ne viskuo galiu būti patenkintas, yra duobių. Turbūt, kiekvienas turi stipresnių, silpnesnių pusių. Pastaruoju metu netgi vėl nepasakyčiau, kad kalbai skiriu kokį atskirą dėmesį.
Neknyginis vardas kovo 22nd, 2012, 11:03 am
Auksinis Karde,
O tu jau baigęs universitetą, taip? Bet tu muzikas. Auksinis Karde, kaip dažnai tu skaitai knygas? Juk meną sunku labai įvertinti, tad gal tik nuvertini save. : )
Neknyginis vardas kovo 22nd, 2012, 12:55 pm
Auksinis Karde,
Kodėl niekada gyvenime nerašei į bernardinų skiltį „niša“? Aš norėčiau, kai patobulėsiu, kada nors gyvenime ten parašyti, bet sudėtinga ten patekti. Tik patys tobuliausi keliami.
Auksinis kardas kovo 22nd, 2012, 2:48 pm
Meną įvertinti nėra sunku, kai turi palavintą nuojautą-gaivališkumą ir šiokio-tokio fundamentalumo susipažinti su kultūros reiškiniais. Vėlyvuoju sovietmečio laikotarpiu kultūra buvo laisvoji tikrovės erdvė, todėl sulaukdavo daug susidomėjimo, palaikymo ir veiksmo. Tokio jau, deja, nebėra, bet daugmaž sočiai ragautas kultūrinis gyvenimas palieka neblogą pėdsaką, įdirbį.
Bernardinai pernelyg susiję su religiniais marazmais, laisvam žmogui tai nepriimtina.
Neknyginis vardas kovo 22nd, 2012, 2:55 pm
Auksinis Karde, yra kur tavo kūrinių paskaityti po tikru vardu? Žmonės iš tavęs tikėjosi daug. Ir tu esi žmogus labiau čia ar internetinis personažas?
Auksinis kardas kovo 22nd, 2012, 4:51 pm
Nereikėjo daug tikėtis
Tarp manęs ir replikų (o tik tokias ir veisiu tinkle) nėra jokio dirbtinai kuriamo personažo. Jei toks yra, tai arba turi būti įdomi kūryba, arba kyla klausimas dėl nepakankamo nuoširdumo – nematau kaip tinklo neįpareigojantis pobūdis (juo labiau panaudojamas anonimiškumas) teiktų tokiam priežasčių.
Neknyginis vardas kovo 22nd, 2012, 6:40 pm
Kodėl čia žmonės nekalba apie savo gyvenimą ir nesako, kas kokie yra? Mat nesuprantu su kuo aš kalbu. O tai keista. Kai žinai, tada supranta, koks niekingas esi. Kai nežinai, tada atrodo, kad lyg lygus kalbi, nors jūs jau baigėte daug daugiau mokslų ir sakoma, kad jau tokie būna mokyti. Aš nežinau atsakymų į klausimus ir nežinau, ką toliau daryti gyvenime. Ar būti tekstininku ar dirbti plaktukinį darbą. Bendrakambariniams kai kuriems patinka, bet gal čia nešališkas požiūris.
Ligita kovo 25th, 2012, 1:12 am
Marai, tikrai buvo daug žalios, gal čia man netyčiomis ta oranžinė išsiryškino (visgi viena iš Airijos vėliavos spalvų)
Dėkui, Taškai. Reikės pasigirti ištaikius progą!
Aurimai, o kodėl turėtų sakyti kas kokie yra? Norės sakys, norės ne. Nors aš amžių daugmaž įsivaizduoju, taigi nė nekyla klausimas ar Auksinis kardas baigęs universitetą. Suprantama, šiais laikais galima drąsiai būti amžinu studentu, bet kažkaip tavo klausimas nuskambėjo lyg pasiteiravimas ar Auksiniui kardui jau yra dvidešimt, ar dar ne =)