Thomo Keneally knygoje „Šindlerio sąrašas“ rašoma: „Pražūtingas žmogaus polinkis į blogį yra kasdienė rašytojų duona, istorikus apėmusi epidemija, gimtoji nuodėmė“.

Spūstelėjo šaltukasO aš manau, kad vyrauja tam tikras stumdymasis.

Žmogaus polinkis į gėrį kažkam juk gali būti blogis ar netiesa? Todėl, kaip sako Romas, ir neįmanomas idealus pasaulis, kurio taip siekia humanitarai. Esą niekas iš tiesų to idealaus pasaulio nė nenori. Tikiu, nori. Tiesiog, kai tenka kažką paaukoti dėl kito, dažnai savęs paklausi – ar verta? Kokia iš to nauda? Arba tu atkakliai sieksi ko nors, tavo manymu, teigiamo, bet kitam taip neatrodys ir jis su dar didesniu atkaklumu priešinsis. Ir šiaip – dinamiškas pasaulis mėgsta tave išbandyti.

Prisimenu savo buvusio darbdavio žodžius: „Aš dažnai tyčia išsiskyriu su žmonėmis, kai pajuntu, jog jie man tampa vis svarbesni, nes bijau, kad jie patys pirmi nuo manęs pabėgs ir skaudės.“ Suprask, skaudinti, jog tavęs neskaudintų. Bet visai tai daroma tyčia. TY-ČIA. Kiek kartų mes tyčia užgniaužėm dorus ketinimus arba jų neatpažinome?

Spaudžia galvą. Reikia man mažiau mąstyt.

Ką tik pažiūrėjau pro langą. Aplink šiukšlių konteinerius laksto du vilkiniai šunys. Tolumoje kyla fabriko dūmai. Jaučiu – spūstelėjo šaltukas.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“