Belaukiant Godo

Vieno didžiausių šių metų savo literatūrinių atradimų Samuel Beckett kūrybai kuo puikiausiai suteikiau papildomų atspalvių, prasmių – nors jis pats tikriausiai klausiamai pažvelgtų: „Kažin kaip ten su ta prasme?“ – šį penktadienį Vilniaus mažajame teatre pažiūrėjusi Rimo Tumino režisuotą spektaklį pagal minėtojo airių kilmės rašytojo, dramaturgo dviejų veiksmų pjesę „Belaukiant Godo“.

Ir, tiesą sakant, nė nebūčiau pamaniusi, kad sėdėjimas pirmoje eilėje vos per metrą nuo scenos kaskart vis sugaunant aktorių žvilgsnius (ar į mane žiūri? ar ne į mane? gal ne, gal į tuštumą. o gal į tą juodą-pilkšvą-pritemusį tašką viršuje?) leis nurausti, kad neišsidabinau it į pobūvį ir tuo pat metu pasijausti aktore, kurią niekam nežinant, visiškai slapta įtraukė į veiksmą. Gal iš tikrųjų, sukluskit – kokį lengvabūdišką spėjimą netrukus išgirsite! – aš ir buvau tas Godo, kurio taip laukė Vladimiras su Estragonu?

ESTRAGONAS (pilna burna, išsiblaškęs). Ar mes nesurišti?

VLADIMIRAS. Nieko negirdžiu.

ESTRAGONAS (kramto, ryja). Aš klausiu, ar mes surišti?

VLADIMIRAS. Surišti?

ESTRAGONAS. Surišti.

VLADIMIRAS. Kaip surišti?

ESTRAGONAS. Rankos ir kojos.

VLADIMIRAS. Bet su kuo? Ir kieno?

ESTRAGONAS. Su tavo žmogum.

Turbūt tokios pasalūniškos mintys galėjo (sakau, galėjo, nes juk nebūtinai kilo) ir kitiems, linkusiems labiau įsijausti žiūrovams. Net jei tokio pribloškiančio įspūdžio kaip tarkim skaitant trilogiją, sudarytą iš kūrinių „Molojus“, „Malonas miršta“, „Neįvardijamasis“, ir nebuvo, tai tik mano nesutraukomo palankumo žodžiams popieriuje (ot veblenimas ar ne? Knygoms, turėjau omeny!) pasekmė. Be to, Samuel Beckett parašė pjesę, kuri išskriejo po teatrus, ir režisierių, aktorių dėka sulyg kiekvienu naujai pastatytu spektakliu tapo bei tebetampa visai kitu kūriniu, reikalaujančiu atskiro vertinimo.

POCO. Jis nebeverkia. (Estragonui) Tam tikra prasme jūs jį pakeitėt. (Mąsliai) Žmonių ašaros – nekintamas dydis. Kai vienas ima verkti, kitas nustoja. Kaip ir juokas. (Juokiasi) Taigi nekalbėkim blogai apie mūsų amžių, jis nėmaž ne blogesnis už buvusius.

O taip vertinant galima tik pasidžiaugti, kad tąkart sutemus begrįžtant namo išgirsti vieno jauno vaikinuko žodžiai „Nekenčiu šitos šalies!“ (suprask, Lietuvos) tėra trumparegiškumas. Galima bjaurėtis neteisybėmis, badančiomis akis, tačiau nuneigti viską, kas yra gražaus, tikrai nevalia.

ESTRAGONAS. Atstok tu nuo manęs su savo peizažais! Pasikalbėkim apie žemiškus dalykus!

Pavyzdžiui, jei spektaklio pradžioje, net žinodama kokie geri aktoriai parinkti, buvau šiek tiek nusiteikusi žiūrėti kaip vaidina ir matyti vaidinimą, galiausiai užsimiršau ir, kaip jau rašiau antroje šio įrašo pastraipoje, virtau žmonių gyvenimą stebinčiu Godo (Godo = ieškojo Dievo?). Turinio atpasakot, matyt, nebūtina, juolab kad pjesę gana lengvai galima gauti, na, o renginio visuma tokia, kad iki dabar suku galvą, kantriai gliaudau riešutus, be jokių nuolaidžiavimų įmestus į mano atvertus delnus.

VLADIMIRAS. Mes laukiame. Mes nuobodžiaujame… (Pakelia ranką) Ne, ne, neprieštarauk, mes baisiai nuobodžiaujame, to nenuginčysi. Tai va. Atsiranda proga išsiblaškyti, ir ką gi mes darome? Mes paleidžiame ją vėjais. Pirmyn, prie darbo. (Eina Poco link, sustoja) Akimirka, ir viskas išsisklaidys, mes vėl būsime vieni, vienatvės gūdumoje. (Susimąsto)

Beje, iki šiol niekaip negaliu atsistebėti – kas aktorius apdovanojo tokia atmintimi? Pjesę perskaičiau jau po spektaklio ir įsitikinau, kad penketas su kalbiniais Samuel Beckett rebusais susidorojo nepriekaištingai. Negana to, supami truputį sapniškos, laukimu persisunkusios atmosferos sukūrė įdomius charakterius.

Šaltiniai: nuotrauka – www.culture.lt

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“