ŠiandienBaigiu užmiršt teorijas, kai praktiškai jų nepritaikau. Praėjusiais metais tvarkingai susiglosčiusi plaukus kiekvieną penktadienį ir šeštadienį iki pat pavasario myniau Lietuvos Žurnalistikos Centro slenkstį. Gavau žurnalistikos kursų baigimo diplomą. O šiandien tegaliu pasakyt: „Aš moku augti.“ Nors jeigu tiksliau: „Aš noriu augti. Moku abejoti.“ Sako, kad mano rimti, pagal šablonus „sukalti“ tekstai nuobodūs. Kai rašau savaip – gerai. Subjektyvumas man tinka?

Vakar nepastebėta vėl įsmukau į Maironio g. 7 pastato vidų. Kaip žinia, gegužės 7-oji – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ta proga vyksta įvairūs „LeŽuDi 10“ renginiai. Ta proga klausiausi E. Mildažytės, bet dėl darbų darbelių nesusitiksiu su A. Valinsku. Gaila, būtų visai įdomu išgirst, kas kam plauna smegenis, t. y. ar žiūrim, ką rodo ar rodo, ką žiūrim.

Klausydamasi Editos dar kartą supratau, kad mano nuostata, jog visi sunkumai įveikiami, yra… Puiki!

Žmonės kuria ir su ypač nedidelėmis sąnaudomis. Tai, ką mes matom (matot, nes pati TV nebežiūriu!!), yra tik galutinis rezultatas, kurį norint pasiekti, reikia įdėti daug pastangų bei pasitelkti išmonę, pavyzdžiui, vos už kelis tūkstančius litų su visa kūrybine komanda nusitrenkti į kitą pasaulio kraštą ir iš ten paruošti puikų reportažą. Arba, neturint jokių tūkstančių, visvien jį paruošti, nes juk – patikintų Edita Mildažytė – svarbu ką po savęs palieki.

Taip pat svarbu: išmokti pasakyti, kad suklydai, nemeluoti sau, nesekti idealais, tikėti ilgo ir nuoseklaus darbo galia bei…

Man labiausiai patikusi mintis: „Gyvenam labai „fainoj“ vietoj!“ Tikrutėliai. Tik esam velnioniškai linkę žvilgčioti – o kas gi ten aukščiau už mus?

Šaltiniai: www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“