470_happinessTaip, liūdesio reikia. Jo reikia, kad viską apmąstytum, susivoktum savyje. Tačiau liūdesys neturi mūsų pribaigti. Būtent todėl oficialiai skelbiu iniciatyvą – „Pasaulis be liūdesio, pasaulis su viltimi“. Nuo šiol tegul gegužės 13-oji (ironiška… velnio tuzinas) tampa šventine diena, per kurią būsime ypatingai džiugūs, daugiau nei įprasta šypsosimės aplinkiniams ir… net jei atrodys, kad viskas krenta iš rankų ir nebeverta stengtis judėti į priekį, mes nepasiduosim.

Nagi – parodykim pasauliui, kad tie niurgzliai lietuviai moka džiaugtis ir sunkmečio akivaizdoje išlieka veiklūs bei gyvybingi:)

Prie šios iniciatyvos gali prisijungti visi – komentatoriai, tinklaraštininkai, kiti virtualaus ir realaus pasaulio veikėjai. O aš, kad jums būtų drąsiau reikšti savo teigiamas mintis, el. paštu penkiems tinklaraštininkams uždaviau klausimėlį: „Kas tave pradžiugina ir suteikia noro aktyviai veikti net ir pačią tamsiausią dieną?“ Jie mielai sutiko pasidalinti savo mintimis. Taigi prieš jūsų akis – Liutauro, Foxxy, Lauros, Aurimo ir Mantvydo pasisakymai. Pasisakykit ir jūsx))

Kas tave pradžiugina ir suteikia noro aktyviai veikti net ir pačią tamsiausią dieną?

Liutauras, http://liutauras.wordpress.com: Na, klausimas pakankamai platus. Ir jautrus. Kiekvienas skirtingai ieško išeities iš tamsiausios dienos. Gerai, kad tai tebūna viena diena, o jei tai savaitė, mėnuo? Aš iš tokių tamsiausių dienų lipu labai įvairiai. Viskas priklauso nuo to, kas tokią situaciją sąlygojo, kokiu gyvenimo tarpsniu ji atsirado ir t.t. Nemanau, kad yra kažkokia panacėja nuo visų „ligų” ir negandų. Bet turiu būdą (vaistą), kuris daugmaž MAN tinka visoms situacijoms. Visų pirma noriu pasakyti, kaip aš supratau klausimą (temą): kokių veiksmų imuosi, kas man suteikia džiaugsmo ir vilties liūdesio, nusivylimo, nevilties dieną.Taip aš suprantu pačią tamsiausią dieną. Žinoma, jei nekovoti su liūdesiu, neviltimi ir nusivylimu tai gali peraugti į depresiją… Bet ne apie tai dabar (niekaip negaliu prieiti prie konkretaus atsakymo, labai atsiprašau). Taigi…
Visų pirma aš bet kokiose situacijoje bandau ir noriu įžvelgti:
1) gerąją pusę: ko galiu pasimokyti iš tam tikros ir konkrečios situacijos, t.y. kokią naudą aš gausiu;
2) pagalvoju, kad visada gali būti dar blogiau;
3) suprantu, kad nieks nevyksta be priežasties (suprask teisingai – nesu fatalistas);
4) kadangi esu tikintis, dėkoju Dievui už tai, ką turiu: draugus, darbą, šeimą, tėvus, įvairias galimybes ir t.t. Nustebsi, kiek gerų dalykų pamatai ir atrandi dėkodamas.
5) nusiraminęs ieškau sprendimo, kaip išspręsti susidariusią padėtį.

Svarbiausi dalykai, kuriuos norėčiau pabrėžti, yra savigailos nebuvimas ir tikėjimas. Jei žmogus puola į savigailą… tada būna labai sunku. O be tikėjimo man apskritai yra sunku. Nenoriu pasirodyti kategoriškas, bet tikėjimas neatsiejamas nuo vilties. Kiekvienas tiki skirtingais dalykais…vienas tiki sėkme, kitas pinigais, trečias Dievu ir t.t.
Nežinau, kiek atsakiau į klausimą, bet tiek trumpai nesileidžiant labai į smulkmenas:)

Foxxy, http://komiksuose.blogspot.com: Dievaži.. Ėėė… Pala, leisk pagalvot. Kol neužmigau. Amm.. Na, tradiciškai gal pasakyčiau, kad draugai, geras oras, optimistiškas nusiteikimas ar dar kas nors, bet dabar pasiraususi giliau, prisiminiau, kad visada smagu ko nors imtis, kai esu paskatinta, padrąsinta, pagirta. Tai suteikia pasitikėjimo savimi, o kai toks dalykas apsilanko, gali padaryti viską. Taip pat, kai aplanko įkvėpimas. O tai labai neprognozuojamas ir nesupaisomas daiktas. Kartais jis ateina perklausius kokią dainą, pamačius filmą ar tiesiog apie ką nors labai stipriai galvojant. Kartais spyris užpakalin ko nors imtis, gali būti ir bet koks mielas menkniekis, pokalbis su seniai matytu draugu, na žodžiu, kažkas tokio, kas prisegtų šypseną veidan:)

Laura, http://objective.lt: Manau kūryba ir aktyvi veikla yra gyvybiškai reikalingos sritys kiekvienam iš mūsų. Mane džiugina nudirbti darbai, kuriuos esu suplanavusi padaryti per dieną, nes tada atsiranda noras dirbti toliau. Kaip atrasti norą dirbti, kurti ir nuo to nepavargti? Į šitą klausimą labai taikliai atsakė mano tikimybių dėstytojas, išvertęs rusišką posakį, kad žmogui reikia sukurti šuniškas sąlygas, kad jis galėtų kažko pasiekti. Kai esam viskuo pertekę – netenkam ryžto ir svajonių. Tad jeigu kas manot, kad neturit laiko darbams – užsikraukit dar daugiau veiklos ir pamatysit, kaip galima išmokti planuoti laiką ir kaip džiugina gauti rezultatai:)

Aurimas, http://batlius.blogas.lt/: Prisimenamas noras, ugdyti save. Turbūt tai užprogramuota mano biologinėje prigimtyje, arba kiti žmonės įskiepijo šią savybę.
Teigiami netikėtumai, nes tuomet įgauni naujų pojūčių ir tai paprasčiausiai padeda.
Žavios asmenybės. Bendravimas su jomis.
O kartais dar ir puodelis ryto laimės, arbata teigiamų emocijų arba kava su šokoladu, kuris gali suteikti pakilias emocijas:)

Mantvydas, http://www.skaitom.lt: Mane pradžiugina JI. Noro aktyviai veikti suteikia apmąstymai. Aš tiesiog įsivaizduoju koks aš norėčiau būti žmogus po 10 metų, kaip gyventi, ką turėti ir tiesiog tai suteikia man stimulo kažko siekti net ir pačią tamsiausią dieną. Kartais būna jog tai nepadeda, todėl aš galiu drąsiai pasakyti, kad aš neturiu nieko kas galėtų mane motyvuoti, tik aš pats stumiu save į priekį.

Šaltiniai: nuotrauka – http://www.smh.com.au