Išleidom krepšininkus į Turkiją rugpjūtį, atgal į savo šalį įsileidom – su bronzos medaliais, kas gi to nežino! – rugsėjį. Paskutinį savo įrašą parašiau dar vasarą, o jau ruduo. Laikas bėga, bėga nesutramdomai. Ir šis ruduo yra kitoks nei manieji per pastaruosius šešiolika metų.

Ir aš ten buvau...

Prieš pat jo pradžią stūktelėjo mintis: nebesėdėsiu po universiteto skliautais. Bent šiemet. Mokyklos suolai jau kadaise trinti bei sutrinti. Keista. Laisvė mano pasirinkimams. Apie visišką nekalbėsiu, nes pastebėjau, kad negaliu nieko neveikti, turiu nuolat kažko ieškoti, kažkur įlįsti ir tai, ką atrandu, pamatau, godžiai semti rieškučiomis it būčiau nevalgiusi mėnesių mėnesius. Nors taip, tai irgi laisvė. Pati tikriausia. Mano. Tik šiandien ją suprantu plačiau nei tuomet, kai per etikos pamoką ant lapuko užrašiau žodį „laisvė“ turėdama omeny vieną svarbiausių savo gyvenimo dalykų.

Ir tinklaraštininkės veiklą ėmiau geriau suprasti. Rodos, vis nori pasakyt daug, nori pasiekti skaitytojo vidų, bet štai… Kaktomuša susidūręs su žmonių interesų įvairove, skirtingumu, kurį galėjai įsivaizduoti nebent ryškiausiame sapne, pagalvoji – velniop, rašysiu apie medžiaginius šaukštus ir šokoladines šakutes, pilstysiu iš tuščio į kiaurą, kabinsiu makaronus bulvėms ant ausų, taip bus tik įdomiau. Todėl nuo šios akimirkos skelbiu galą nebyliems egzistenciniams svarstymams (sofa, grindys pėduotos, atleiskit) apie savo mažutėlį tinklaraštį.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“