Pagaliau. Pagaliau praėjo sausio mėnuo. Kadangi aš labai „tikiu” horoskopais ir pranašystėmis, o pagal juos sausį nieko neturėjo įvykti (o juolabiau gero), tai nieko ir nelaukiau. Binzenau iš kampo į kampą, truputį valgiau, truputį rašiau. Dirbau ir atostogavau. Na dar tokia smulkmenėlė – išsilaikiau egzaminus. Gerai, nemeluosiu, jokia čia man ne smulkmenėlė, nervinausi kaip reikiant. Photobucket

Skyrybos, kirčiavimai, retorikos visokios. Besimokydama sukau galvą: „O gal man to nė nereikia?”, bet greitai tokias ereziškas mintis nuvydavau šalin. Gal gi išaugs iš manęs geras vaikas. Tiesa, imu tuo abejot, kai pasiskaitau į studijoms skirtą el. paštą lėkte lekiančius vyriausybės nutarimus – rodos, taip neseniai žadėjo, kad už mokslą nemokės visi neturintys akademinių skolų, o sausio 27 d. iš niekur išlindo (arba aš jau visai nebesigaudau šitoj sistemoj), kad mokės ir tie, kurių vidurkis nesiekia 8 balų. Bla bla bla, nesiskundžiu ir nesikeikiu, tik šiaip burbu, nes kas kitas už mane tai padarys? Tiesa, būdama labai gailestinga, jau dabar užjaučiu tiksliųjų mokslų atstovus, kuriems iki aštuoneto dažnai kaip į Everestą užkopti. Gyvendama bendrabutyje turėjau kambariokę studijavusią taikomąją matematiką. Bent sykį jūs būtumėt pamatę kaip ji džiaugdavosi, jei iš egzamino gaudavo šešis. Ką galiu pasakyt? Gražu ir paukšteliai čiulba. Tikiuos tą privalomą vidurkį (8 – is) susapnavau. Prašau prašau… Bet jeigu jis tik humanitarams irgi nemalonu. Painiava.

Kitą savaitę (tiksliau jau nuo vasario 2 – os) pradedu naują semestrą. Su naujomis viltimis. Garantuotai naiviomis. Kitaip pas mane nebūna. Svajoju, kad šausiu į pirmą vietą tarp penkių geriausiai besimokančių ir visi mane mylės. Sakys: „Šita tai protinga, iš veido matosi.” Norėčiau, bet gi žinot kas su žmonėmis nutinka vasarop.

O kol vasara dar nė nekvepia (ar jautėt, kad šiandien atšalo?), toliau užsiiminėsiu savo darbais. Kaip ir visada žiauriai daug visko noriu. Žinau, kad reiktų ramintis ir subobėt, bet negaliu. Iki pavasario vidurio būtinai turiu iš kai kur pasišalint, nuo kovo – pradėt gerą reikalą (tikiuos šio to išmoksiu;)), visais pavasario mėnesiais švęst gimtadienius ir plekšnot jubiliatams per pečius. Jei birželį dar liksiu gyva, bus nuostabu. O jei sunkmetis iš tiesų tik iš piršto laužtas, tai visai išeisiu iš proto. Gerąja prasme.

Šiandien (o gal jau vakar) gavau retai man pasitaikančią galimybę pažiūrėt TV. Netyčia (xDD) pamačiau laidą „Reporteris”, bet įspūdžio ji man nepaliko. Tikriausiai todėl, kad per daug visko viename pasiūlė. Protarpiais mačiau „Dainų dainą”. Sirgau už Sashą Son. Vaikinukas patiko ir kitiems, nes jam atiteko pirmoji vieta. Šiaip man jo labai gražus, stiprus balsas ir dainos žodžiai prasmingi: „Tu palauk, sustok,/ Mano klaidų nekartok,/ Nemeluok sau ir bus lengviau, taip, bus,/ O kol kas tu esi pasiklydęs žmogus.” Neužsiimsiu smulkmenišku analizavimu, nes, manau, ir taip suprantant apie ką ši daina. Photobucket

Linas Adomaitis papirko gyvybingumu, tokiu crazy įvaizdžiu, o jo daina dar ir dabar skamba mano mintyse: „Aš apakau, aš apakau, nes tavo spalvos tokios ryškios./ Pasižiūrėk, pasižiūrėk, o mano pasaulis toks išblyškęs.”

P.S. O Samas, praeityje bendravęs netgi su pačiu Kurtu Cobainu, į finalą nepateko. Hm, ir kas gi čia su juo šįsyk nutiko…

P.P.S. Nežinau, matyt, reiktų išmokt nebeimt visko taip giliai į galvą, nes, kai pradedu apmąstymus, atrodo tuoj susprogsiu.

Šaltiniai: nuotraukos paimtos iš www.myspace.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“