Rolandas Rastauskas - Privati teritorijaMėnesio pertrauka nuo vienos perskaitytos knygos iki kitos neturėtų simbolizuoti, kad skaitau it vėžlys, palengva rėpliojantis per kelią, paprasčiausiai tarp pažadėtų aptarti bent jau penkių suaugusiems skirtų, „Metų knygos 2010“ rinkimuose dalyvaujančių knygų nejučia vis įterpiu kokį nors kitą skaitinį, tai taip ir nusitempia (ech, gerai būti tinklaraštininke – galiu sau leisti teisintis kiek tinkama maskuodama įgimtą tinginystę ir visvien tiesioginio smūgio į galvą negausiu!).

O šįsyk mano dėmesio sulaukė Rolando Rastausko kūrinys „Privati teritorija“. Po Valdo Papievio „Eiti“ ir Jolitos Skablauskaitės „Sado sindromas“ romanų, kurie iš pasirinkimui siūlomo penketuko ypatingai manęs nesužavėjo, ši esė rinktinė tapo tarsi atgaiva, signalu, jog mūsų šalies literatūrinė situacija vis dėlto ne pati prasčiausia. Nors čia, sakytumei, nėra tikslo džiaugtis vientisos istorijos ir ryškaus charakterio nebuvimu, kas truputį blaško skaitant, tačiau žinant esė žanro subtilybes šį punktą reikėtų praleisti bei remtis kitokiais vertinimo kriterijais. Taigi – ar skaitydama atradau įvairių, žmogui rūpimų temų gvildenimą ir kritišką žvilgsnį į dabartį? Taip, Taip, ir dar kartą stiprus Taip. Keisčiausia, kad man, kvaištelėjusiai dėl grožinės literatūros, tai visai patiko. Pastaroji nemeluoja, anaiptol (apie tai kada nors parašysiu plačiau), tiesiog, po daugelio metų atsivertus Rolando sukurptą darbą, tų laikų, kurie dar neatėjo, bet, jei vis iš naujo beprasidedančios pasaulio pabaigos nesulauksim anksčiau, ateis, skaitytojui lyg ant delno atsivers esminės XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje kilusios bėdos, rūpesčiai (esė rinktinė apima 1993 – 2009 metus keliaujant po įvairiausias pasaulio šalis).

Apie juos pasakojama visai ne piktai ar pagiežingai, pasitikima galimybe suklydus taisytis. Pasitikima žmogumi, kuris, kad ir kaip ten būtų, velniškai pagaulus šių laikų vilionėms. Abejingų nepaliekantis Andrius Užkalnis taip pat neturėtų nusivilti skaitydamas šią esė rinktinę – juk joje pavartotas jo be galo mėgstamas žodis „simuliakras“! Ironizuoju, paprasčiausiai kelių kadaise pas mane nuomones reiškusių komentatorių Mokytoju vadinamas Andrius turėtų suprasti, kad bent pagal užmojus yra ir kitas Mokytojas, bei tai supratęs pulti barškinti klaviatūra. Tik spėju, esu šiek tiek sugadinta, kartais vertinu kūrybą jos nė neskaičiusi (tarkim apsisprendžiu netgi neskaityti), vien iš nuogirdų, iš autoriaus susikurto įvaizdžio, kaip savo 1957 metų gruodžio 14 dieną perskaitytoje paskaitoje pažymėjo Nobelio premijos laureatas rašytojas Albert Camus: „Šiandien pats geriausias rašytojas yra tas, kuriuo žavisi ar kurio nekenčia jo neskaitę.“

Ir koks gi to kito Mokytojo stilius? Štai konkretus pavyzdys:

Įvaizdis nenuleidžiamas „iš viršaus“ – jis gimsta tik iš vietos dvasios suvokimo ir meilės. Lietuva tol neturės „įvaizdžio“, kol Raseiniai neturės patogios autobusų stoties. Raseiniai neturės patogios autobusų stoties tol, kol Lietuva neprivers Raseinių su(si)vokti, kad jos neturėdami jie visų pirma daro gėda sau. O tik po to – visam kraštui. O tada jau ir (naujausiajai) istorijai.

Arba dar:

Šį vidurvasarį po vidurnakčio likimas lėmė susitikti su dviem nepažįstamaisiais, kurių dėmesio objektu staigo tapo mano vargšė galva. Dabar jau reikėtų sakyti – laiminga galva, kadangi lengvai sutrenktos smegenys geriau už bilietą anapusybėn. Ją apskaldę, treninginiai džentelmenai griebė pustuštę rankinę ir neatsisveikinę pasišalino. Tad geriau jau toks fiasco, su kuriuo kažkaip susitaikom, negu tasai, su kuriuo susitaikyti negalime.

Nesakau, kad pritariu visiems pastebėjimams, o pabertomis donžuaniško gyvenimo būdo nuotrupomis absoliučiai nesižaviu, tačiau skaityti buvo tikrai įdomu, vertinga. Kone kiekviename skyriuje stebėjausi autoriaus gebėjimu suvaldyti srautus medžiagos – tas iš pirmo žvilgsnio betvarkę primenantis dėstymas (kapoti sakiniai, puslapio ar daugiau citatos iš kitų rašytojų kūrinių) baigus skaityti sukūrė neįpareigojančios, sklandžios visumos įspūdį.

312 puslapių.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“