Protingas ir kvailas

„Esu kvaila, taip sakant, gryna tamsuolė. Dar daug ko nežinau. Nežinau to, ką kiti jau žino, o tai yra labai blogai. Neatleistina ir smerktina. Bet ar tikrai? – susimąstė Margarita žvelgdama į knygų stirtą gulinčią ant stalo ir po juo. – Gyvenimas juk toks dalykas… Net sulaukęs garbaus amžiaus, nežinosi nė šimtosios dalies to, kas jame yra. Nepažinsi visų pasaulio kampelių, nebent aplenktum saulę ir laiką. Neatsakysi šypsena į kiekvieno milijardo šypseną. Nesuvalgysi tų ledų, kurie jau ištirpo kito žmogaus pilve. Tai glumina. Kita vertus, ar man reikia žinoti viską?

Turbūt, kad ne. Visų pirma turiu susidaryti prioritetus, t.y. išsiaiškinti tai, kas man bus svarbiausia artimiausiu metu. Išsiaiškinusi, nesidairysiu į kitus, nes lyginimasis geras tik tol, kol nevirsta besaikėmis lenktynėmis. Be abejo, neužmiršiu, kad visuomet atsiras žinančių daugiau už mane. Mažiau žinančių neteisiu, nes prisiminsiu save šiomis tamsuoliškomis valandomis. O šiaip – jeigu tik žmogus parodo norą, visada su juo galima dalintis įgyta patirtimi. Augti kartu.

Mm, užgniaužė man smalsumas kvapą. Gniaužiantis smalsumas. Nebegaliu kvėpuoti!

Veikiausiai artėja pragiedruliai.