Mano komentatoriai labai mieli, gražūs ir pūkuoti. Jie vienas kitą glosto ir lipdosi raudonas širdutes ant krūtinių. Prieš miegą seka pasakaites apie zuikučius, o išmušus 22 h vakaro, apkamšo patalynę ligi ausų, kad vėjas neprapūstų ir gerklytė nesušaltų. Jie geri.

Tfu, velniop tą saldžialiežuvavimą! Pliekimės!! Pasaulyje juk taip trūksta bjaurių dalykų, tad… Išmalkim praeiviams snukius, keikimės iki sąmonės netekimo, meluokim net ir artimiausiems žmonėms, svaiginkimės kiek begalėdami stipriau ir nematykim to, kas iš tikrųjų svarbu. Nes taip reikia. Gi kam reikalingi dori žmonės, kam reikia nuoširdžių jausmų, kam reikia pagalbos tik už gražius žodžius, kam reikia tikėjimo savimi ir svajonių siekimo?

Sakau – viso to nereikia. Geriau pasipliekim. Aš pradedu: „Nekenčiu…“

Kaip nuostabu. Nuo šiandien atsisakom bet kokios vidinės ir išorinės cenzūros.

P.S. Skiriama Virgiui ir visiems kitiems, kam atrodo, kad skausmo per mažai.

P.P.S. Su kitais galim tiesiog padiskutuoti apie žodžio laisvę ir elementarų žmogiškumą.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“