Nenugalimumas slypi tavyje„Aš pažinau karalių tavyje“ (Vytautas Mačernis) – atrodytų tokie paprasti ir aiškūs žodžiai, bet kiek laiko prireikia, kad juos suprastum. Kai kada visas gyvenimas prabėga taip iki galo į juos neįsigilinus.

Žavėtis tais, kuriems sekasi, raminti save, kad jiems likimas ar kažkas iš aukščiau suteikė palankesnes aplinkybes siekti tikslo: štai kas įprasčiausia. O tai, jog Tau ne ką mažiau duota, įvertinti sunku, nes juk įvairios negandos gniuždo ir lamdo, lamdo ir gniuždo, gniuž… lam… Pasikartojantis, uždaras(?) ratas. Tačiau, po velnių, net fortūnos numylėtiniai turi užtikrintai veikti, kad išlaikytų savo laimės paukštę. Iš tikrųjų dažnai jokios paukštės nė nėra – yra tik stiprus tikėjimas, jog, nepaisant visko, galiausiai troškimai bus įgyvendinti. Tikėjimas, kurio nepamainomas sąjungininkas – darbas. Juolab kad kasdienybė ir be pasaulio užkariavimo graži. Užtenka giliai įkvėpti vasariškos nakties kvapų, išgirsti nubundančius paukščius ketvirtą valandą ryto, basomis kojomis justi žemę, akmenukus, gal kartais mažytį stiklą tarp pirštų. Mėgautis akimirka. Tokių akimirkų kiekvienam atrasti taip nesudėtinga. Taigi kodėl nepabandžius?

Kodėl tik iš dešimto karto supranti, jog esi ypatingas, nors draugas Tau tai patį pirmąjį kartą sakė nuoširdžiai? Kodėl suaugęs vis dar ieškai to, ką jau žinojai būdamas vaikas (tikrai tikrai – prieš kelias dienas pasklaidžiau savo senus popierinius dienoraščius ir kaip nustebau, kad tai, ką naujai atrandu dabar, gvildenau ir anksčiau, retsykiais netgi dar smulkmeniškiau. Netobulėju ar esu užmarši? Nors, spėju, skeptikai turėtų savo atsakymo variantą)? Kodėl… ką?

Patikėti savimi visiškai įmanomas dalykas. Net jei šiuo metu vidinis ar balsas „už kadro“ bando įteigti kitaip. Tik nesakyk, kad neįspėjau.

Šaltiniai: nuotrauka - www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“