Mano apsilankymas „Gatvės Muzikos Dienos“ renginiuose baigėsi nė neprasidėjęs. Nespėjau pasiekti pirmųjų muzikantų ir jau atsidūriau… Policijos komisariate.

„Puikumėlis“:(

Rytas nežadėjo nieko blogo. Oras puikus, nuotaika pasivaikščiojimams (hrr!) irgi tinkama.

Į kairę ranką čiupteliu rankinę, į dešinę – fotoaparatą, nes bet kurią akimirką galiu užsinorėt įamžinti grožį. Nusileidžiu laiptais. Gamta kvepia.

Tra ta ta, tra lia lia. Eidama svajoju apie ateitį, ūkį ir bites. Vos nešvilpauju.

Tuo pat metu tik šiek tiek tolėliau…

„O, kokia ten svajoklė – užsimerkėlė su fotoaparatu eina? – galvoja. – Jeigu jau taip atvirai nešasi, vadinasi, jį iš jos atimti nebus jokių problemų. Be to, esu greitas bėgikas ir šiaip čia galima staigiai smukt į kokį nors skersgatvį. Parduosiu, nusipirksiu gėrio sau ir savo „sėbrams“.“

Susidūrimas

Žnekt, aaa, nesusivokimas.

Atsitokėjimas ir bandymas pasivyti

„Mėšlas, iš manęs fotoaparatą pavogė. Kas galėjo pamanyt? Turiu daryt ką nors. Bėgsiu ir rėksiu!!!“ – net ir perpratusi situacijos beviltiškumą, nepasiduodu.

Šiknius

Bėgimas ir rėkimas

„Padėkit, padėkit! Dega! Vagia! Padėkit! Prašau, bent nuotraukas atiduok! Būk žmogus!“ – plyštu visa gerkle. Netoliese, sugrūdęs galvą į automobilio bagažinę, krapštinėjasi vyras. Nusprendžia į mano pagalbos šauksmą nereaguoti. Galvoja, gal smaginasi vaikučiai. Kur gi ne, kitokių pramogų nė nežinau. Jaučiu kaip jėgos senka, tfu, iš tiesų ne tokios ir stiprios mano kojos. „Šaunuolis“ nutolsta 10-15 metrų nuo manęs. Vis dar bėgu ir rėkiu. Deja. Po kelių sekundėlių jo horizonte jau nebematyti.

Gelbėjimo operacijos ir gobtuvo paieška

Susistabdau tris draugiškas merginas, kurios ir iškviečia policiją. Jos automobiliu apsukam kelis ratus aplink („Gobtuvininke, kur tu? Nevaikštai atvirai su fotoaparatu, kaip ir aš visai neseniai? Nevaikšto.“). Komisariate išpasakoju viską, ką prisimenu. Užrašo į popierius, vyks tyrimas. Būkit atsargesnė, Vilnius pavojingas miestas. Gerai. Ką galiu pati padaryt? Jei kažką darysit, bus gerai. Pagelbėsit.

Grįžimas ir filmuota medžiaga

Grįžtu į tą vietą. Man kas, fotoaparato nebeatims. Grįžtu, nes gobtuvininkas nesumojo, kad jo darbelį užfiksavo net kelios filmavimo kameros. Į vieną įstaigą kreipiuosi. Ne, veido nepritrauks, per silpna raiška. Kreipiuosi į kitą. Ne, silpnoka irgi. Bet visvien pažiūrim. Krepšt. Krepšt. Bingo – bėgimas iš taško į tašką truko 7 sekundes. Aiškiai matau kaip atsilieku. O už savęs išvystu ir… Pagalbininką! Vis dėlto kažkas išgirdo mano pagalbos šauksmą. Gaila, kad nespėjo. Rodo, kaip kurį laiką pavaikšto pirmyn atgal, tikėtina, nusiminęs.

Viltis (???) ir melancholiškas rymojimas

Pirmadienį pažadėjo perduot filmuotą medžiagą. Jei tik bus naudinga, jei tik bus. Dėkoju man pagelbėjusiems ir gelbėsintiems!

Sako, džiaukis, kad gyva likai. Ir gerai, jog nepasivijai, nes nežinia ar dabar kur nors patvory nesivoliotum. Aha. Mąstau. Melancholija.