balandzio5e1

balandzio6n

Taip taip, man atostogos. Nuo kovo 9-osios, kai tapau nesuvaržytąja (t.y. nebedirbu), vėl esu paprasta studentėlė, kuriai priklauso įprastas besimokančiųjų poilsis. Tad nuo vakar oficialiai juo ir naudojuosi!

Smagiai leidžiu laiką gimtajame miestelyje. O atvažiavom su katyte Perla;) Kelionės smulkmenų nepasakosiu, tik užsiminsiu – po visko mano šviesus paltas pasidengė juodais plaukeliais. Tiesa, dabar Perla labai laiminga, nes turi draugų kompaniją (katiną Bingą ir šunytę Auksę), taigi ją retokai ir susitinku. Nors šiaip ir pati daugiau laiko praleidžiu gamtoje. Atsibundi, kai saulė veidą glosto. Ramu, niekur nereikia skubėti. Įdienojus einu į miestą, fotografuoju. Be abejo, man dar nepavyksta išgauti tokių „kadrų“, kokius norėčiau, todėl kolkas jums dedu vos pora šviežutėlių nuotraukų.

Saulėlydį atsispindintį Dauniškio ežere fotogravau vakar. Nuo mano namų iki šio ežero apie dešimt minučių kelio pėsčiomis, tai, patikėkit, vasarą yra kur maudytis bei degintis iki soties! Labai norėjau, kad šioje nuotraukoje įžiūrėtumėt medinį taką. Praėjusiais metais jo dar nebuvo. Statybų imtasi ne per seniausiai. Ir labai gerai, nes… Šiaip ar taip, žmonės visvien per ten vaikšto, skirtumas tik tas, kad anksčiau klampodavo per purvus ar trypdavo žolę, dabar to daryti nebereikės. Ir džiugu. Jau spėjau šį gana ilgą taką pavadinti podiumu!! Taip ir įsivaizduoju, kaip kalbinsiu visus pažįstamus juo eiti, o aš pleškinsiu! x))

Plaukiančią gulbę įamžinau šį sekmadienį. Taip pat Dauniškio ežere. Matot, kad dar ledas ne visai neištirpęs? Anądien juokėmės su broliu, kad reikėtų pabandyt užlipt ant jo ir keliaut, kad atsidurtumėm kitoj pusėj. Veikiausiai būtų paskutinis „pasispardymas“.

O gulbės tikrai tikrai pokštininkės! Įsivaizduokit – žmonės vakare lesino jas (žinoma, gretinosi ir kiti šalimais esantys paukščiai, tokie kaip antys ir pan.), o viena tupėjusi ant ledo, įsigudrino arčiau prieiti. Ir ką? Artinasi artinasi, kraštas vis artėja, tik staiga – pliumpt į vandenį! Sparnus meistriškai išskleidė ir apsimetė, kad nieko neįvyko. Dar vandens tuo pačiu atsigėrė.

Ech… Čia jums pasakoju savo atostogų įspūdžius, o jeigu jūs nei moksleiviai, nei studentai, tai galit man imt pavydėt. Visų pirma žinokit, kad karo akademijoj atostogų nėra. Bent taip man sakė neseniai sutikta mano pradinių klasių mokytoja. Antra, kad jūs nors šiek tiek pajustumėt džiugią (tikiu, kad džiugią nuotaiką dėl puikių orų ir taip juntat) atostogų dvasią, sugalvojau tokį žaidimėlį – kiekvienam, kuris tiktai užsimanysit, sukursiu po ketureilį. Pažadu, kad neštampuosiu visiems tų pačių! Tai kaip? Jei susidomėjot, išreiškit savo nuomonę komentaruose arba el. paštu – liracula@gmail.com

Šypsena ligi ausų

Vakar mano labai mėgstamas (kai kurie yra sakę, kad netgi šlovinamas ;) ) žurnalistas Artūras Račas tam tikra skaičiuokle paskaičiavo kai kurių tinklaraščių bei puslapių galimą kainą JAV doleriais. Paskaičiavo ir maniškio! Spėkit? Ogi kaina – 1,317!!! Kaip jums? Pati baisiausiai nustebau (Artūrą aš automatiškai aukščiau kelčiau) ir tuo pačiu nudžiugau, kad netyčiom taip pakilau ir netgi buvau paminėta. Žinoma, nėra čia ko pūstis, to aš ir nedarau, tiesiog… Pastebėjau, kad žmonių po to pas mane apsilankė gerokai daugiau nei šiaip apsilanko, gi visiems smalsu kas čia kaip. Tai atsakau: „Tvarkelė!“ Mhm…

Artūrai, tai kaip, gal jau kurti jums smagų ketureilį?:)

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“