Vaikas

Šios savaitės pradžioje tinklaraščio (beje, su tokiais pat oranžiniais „pamušalais“ kaip ir maniškio!) apie šeimą, vaikus ir švietimą autorė, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė trumpai pristatė „Vaikų linijos“ inicijuojamą akciją „Savaitė be patyčių“ (šios akcijos tikslas atkreipti žmonių dėmesį į gana opią visuomenės problemą) bei pakvietė tinklaraštininkus vienytis įsidedant simbolinį „Patyčioms NE!“ skydelį. Kai tik savo pilnutėliame tinklaraštyje atrasiu vietos, būtinai taip ir padarysiu, bet visų pirma norėčiau šnektelėti apie tikrai ne vieno jaunesnio ar vyresnio mokyklinio amžiaus vaiko patiriamą nemalonumą. Taip, apie jas – patyčias.

Kadangi su moksleiviais bendrauju ne taip jau ir retai, be to, vos prieš ketverius metus ir pati baigiau mokyklą, tai situaciją daugmaž įsivaizduoju.

Viskas prasideda nuo baimės būti atstumtam. Jaunas žmogus iš namų patenka į kitą, jam menkai tepažįstamą aplinką. Nauji žmonės, papildomos pareigos ir prievolės gali išmušti iš vėžių net ir senimą, tad ką jau kalbėti apie mažuosius. Tenka adaptuotis. Vienas pažįstamas yra pasakojęs: „Nenoriu mokytis, esu pagarsėjęs kaip klasės tinginys ir pokštininkas. Kodėl turėčiau rizikuoti prarasti savo vardą?“ Peršasi mintis, kad daug kas priklauso nuo to, kas tam tikroje bendraamžių grupėje vertinama teigiamai. Jeigu tai bus moksliukų, vadinamųjų „ačkarikų“, minia ir joje vietą bandys rasti tingus plevėsa, jis gali sulaukti atstumimo. Kitaip bus elgiamasi su vienetiniais stropuoliais patekusiais tarp tinginių. Šios priežastys ir lemia jaunuolio pasirinkimą – kelią į pripažinimą skintis kumščiais, padlaižišku prisitaikymu, ištreniruotu ar įgimtu sąmoju arba… Likti vienišam.

Be to, karatė treniruotes lankanti vyresnio amžiaus moksleivė su manimi sykį karštligiškai  ginčijosi, kai norėjau paprieštarauti jos minčiai, kad bendraudamas su kitu žmogumi tu perimi visas jo savybes ir netgi tampi juo. Tuomet tiesiog norėjau leisti suprasti, jog net ir itin šilti, draugiški santykiai netrukdo žmogui išsaugoti savo asmenybę. Sulaukiau atsako: „Bet tokiu atveju tu būsi atskirtas…“ Atskirtis, atstumimas – tokie ir panašūs žodžiai lydi kalbas apie bendravimą mokykloje. Sakytum kitoks, turintis savitų išskirtinumų žmogus jau savaime yra blogas. Norėtųsi pasakyti – ne, taip tikrai nėra. Kiekvienas esame unikalus ir tuo vertingas pasauliui kuriame gyvename. Tačiau švietimo sistema šiuo atžvilgiu daro klaidą. Mokymosi programos ganėtinai vienodos, menkai atsižvelgiama į tai, kad ne visi yra sutverti dailei, muzikai ar interpretacijų rašymui. Tik ar įmanoma utopija – kiekvienam pagal galimybes? Vargiai. Būtent dėl to mes, suaugusieji, turėtume rodyti daugiau pakantumo vienas kitam ir tuo pačiu pavyzdį vaikams, nes kartais atrodo, kad šūkį „Per kančias į žvaigždes“ lengvai galima būtų pakeisti „Per patyčias ant pjedestalo“, nors mokyklinių kuprinių, išgąstingai smalsių akių laikai jau seniai pasibaigę.

Šaltiniai: nuotrauka – http://www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“