Džudas Nepastebimasis: Raidė žudo

Nuo pat pirmųjų T. Hardy romano „Džudas Nepastebimasis: Raidė žudo“ puslapių neapleido nuojauta, kad pagrindinį veikėją iš kažin kur pažįstu. Jis – neturtingas jaunuolis, tik atradęs laisvą minutėlę tarp darbų slapta skaito knygas. Mokosi, nes užaugęs svajoja tapti krikščionių teologu: „…jo svajonės buvo tokios pat didingos, kokia vargana aplinka.“ Būtent siekimas įsitvirtinti dvasininkų luome man sukėlė sąsajas su V. M. Putino kūriniu „Altorių šešėly“ bei Stendalio „Raudona ir juoda“.

Dabar tokie akibrokštai kaip knygų deginimas ir jų šalinimas iš bibliotekų pasitaiko itin retai, o tuo metu toks nepagarbus vyskupo V. Hau poelgis tebuvo neigiamų reakcijų tąsa į įprastas visuomenės, religijos normas pasmerkusį maištininko požiūrį: „Jei juridinis įstatymas neperteikia žmogui gamtos diktuojamų dėsnių, jei visuomenės normos sužlugdo asmenybę, o religijos priesaikai pavergia šviesų, nepriklausomą žmogaus protą ir padaro žmogų nelaimingą, tokius įstatymus bei priesaikus reikia keisti.“ Poelgis netgi paskatinęs rašytoją išsižadėti romanų rašymo ir susitelkti vien eilių kūrimui, nes neva jų forma leidžia laisviau reikšti norimas idėjas.

Thomas Hardy dėl šio romano buvo apkaltintas santuokos institucijos „juodinimu“, jos naikinimu, nors šiuolaikinio žmogaus akimis žiūrint, kokius teisingus pastebėjimus jis aprašė! Galit pritarti, galit ne, bet bent jau aš neabejoju, kad ir XXI a. egzistuoja vedybos „iš reikalo“, t.y. dėl šventos ramybės („Ką žmonės pasakys?“) ar materialinės naudos.

Džudas – tragiška asmenybė. Nesugebėjęs atsispirti žemiškoms pagundoms (ypač nesėkmių skandinimui alkoholyje), nepajėgęs išsivaduoti iš nuolatinio nepritekliaus ir priverstas dirbti fizinius darbus, ilgainiui jis atitolo nuo savo troškimų realizavimo: svajones apie baltarankišką inteligento duoną pakeitė akmentašyste, bažnyčių restauravimu, o valandas su knyga – vaikų priežiūra.

Pirmoji nepavykusi santuoka – nemylima moteris. Bendras, tačiau nesantuokinis, gyvenimas su mylima moterimi. Mano manymu, ją vieną temylėjo. Tą pačią, kurią atidavė kitam vyrui, kad susigrąžintų ir susigrąžino, kad vėl prarastų. Melodramiška ar ne? Taaaaaip. Nors tai tikriausiai mano problema, jog neapkenčiu bet kokių aliuzijų į meilės romanus ar telenoveles, nes iš esmės autoriui su painiais siužeto vingiais susidoroti pavyko gana meistriškai ir nesubanalintai, na, išskyrus kai kuriuos niuansus. Stipriosios pusės: įtikinami dialogai, ryškūs personažų charakteriai, detalūs Anglijos kraštovaizdžių aprašymai įvykių kaitai sustiprinti (kiekvienas naujo skyriaus pavadinimas įvardija vis kitą erdvę, o paskutiniame – laiko ratas tarsi apsisuka, nes grįžtama į vieną iš pradinių erdvių).

Romane vaizduojamas žmogaus kelias nuo vaikystės iki mirties.

XIX a. literatūra. Autorius priskiriamas natūralistams, taip pat randama romantizmo, simbolizmo bruožų.

Iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė, 366 puslapiai.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“