Ligi Dangaus

Tik ką perskaičiau Mason Currey knygą Dienos ritualai. Kaip menininkai dirba, kurios lapai jau skaitant turėjo pradėti kristi, bet taip nenutiko iki paties paskutinio puslapio. Ir skaityk, žmogau, internetinius atsiliepimus…

Šią knygą parašiau įkvėptas būtent atidėliojimo protrūkio. Vieną 2007-ųjų liepos sekmadienio popietę sėdėjau tuščiame ir dulkėtame nedidelio architektūros žurnalo biure, kuriame tuo metu dirbau, ir bandžiau parašyti straipsnį, kurį reikėjo atiduoti kitą dieną. Deja, užuot ėmęsis darbo ir jį baigęs, internete skaitinėjau New York Times, prisiverdamas patvarkyti darbo vietą, pasidarydamas espreso puodelį virtuvėlėje ir, apskritai, veltui gaišdamas laiką. Tai man buvo įprasta. Esu tipiškas vyturys – galiu lengvai sutelkti dėmesį ankstyvą rytą, o popiet būnu niekam tikęs. Norėdamas pasilengvinti gyvenimą, kurį dažnai apsunkindavo šis neparankus įprotis (kas gi nori kasdien keltis pusę šešių?), pradėjau internete ieškoti informacijos apie kitų rašytojų darbotvarkes. Informaciją radau lengvai, be to ji buvo nepaprastai įdomi. Pagalvojau, kad kas nors galėtų surinkti visas šias istorijas, taigi tą pačią popietę pradėjau rašyti tinklaraštį Daily Routines (Dienos ritualai) (savo straipsnį žurnalui kitą rytą apimtas panikos parašiau paskutinę minutę). O rezultatas – ši knyga.

Šiaip ši knyga nebuvo iš tų, kurias perskaičiau vienu prisėdimu. Galbūt dėl to, kad išsirašinėjau dėmesį patraukusias citatas ir dėl to, kad knygoje nebuvo vos vienos ar kelių įtraukiančių istorijų, o jų buvo… 161! Atskleidžiama įvairių rašytojų, kompozitorių, dailininkų, choreografų, dramaturgų, poetų, filosofų, skulptorių, režisierių ir mokslininkų dienos ritualai, kaip jie dirba, kad būtų produktyvūs ir kūrybingi. Ir paaiškėjo, kaip ir buvo galima nuspėti, kad vieno kelio nėra ir viskas priklauso nuo žmogaus ir jo pasirinktos profesijos, taip pat nuo daugelio kitų aplinkybių: šeimyninių santykių, kokiu paros metu žmogui geriausia dirbti, ar prie viso to dar dirbamas kitas samdomas darbas ir pan.

 Nėra tam tikros vietos ar laiko – ieškai to, kas tinka tau, tavo prigimčiai. Kaip kiti dirba, kokia yra jų disciplina – tai nesvarbu. Jei jis ar ji nėra disciplinuoti, jokia palanki magija nepadės. Visa gudrybė – rasti (ne vogti) laiko ir kurti fikciją. Jei istorija ateina, tu parašai ją – esi teisingame kelyje. Galiausiai kiekvienas atranda savo kelią. Tikroji mįslė, kurią reikia išspręsti, esi tu pats.

Taigi pasisėmiau minčių, prisirinkau citatų ir pirmyn… Ieškoti savo kelio.

240 puslapių, vertė Ieva Kaminskaitė (#11)

Šaltiniai: ištraukos iš knygos, viršelis – www.humanitas.lt

Pienas – tai bene pirmasis žmogaus maistas. Su pienu kiekvienas iš mūsų susipažįstame jau nuo lopšio. Visais laikais pienas buvo laikomas lengvu maistu ir rekomenduojamas ligoniams. Jau antikinės Graikijos gydytojas Hipokratas nurodė susirgimus, kuriems esant galima vartoti pieną, o kuriems – ne. Skirtingų gyvulių pienui jis priskyrė skirtingas savybes: kumelių pienas, didžiojo gydytojo įsitikinimu, gydė džiovą, karvių – podagrą ir mažakraujystę. Pieną Hipokratas rekomenduodavo gerti nervingiems žmonėms.

Į mano rankas pateko itin išsami knyga apie pieną ir pieno produktus. Sužinojau ne tik kaip pasigaminti įvairius patiekalus su pienu ar pieno produktais, bet ir kaip pasigaminti pačius pieno produktus – varškę, grietinę, jogurtą ir pan.

Knyga labai spalvinga ir įkvepianti išbandyti dar neragautus skonių derinius.

P. S. Jei pastebėjai, kad šiandien tai antra mano knygos apžvalga per dieną ir manai, kad pradėjau perskaityti po dvi knygas per dieną, tai ne, turiu tave nuliūdinti, tiesiog buvo toks etapas, kai neturėjau ūpo aprašyti receptų knygų, tai tiesiog skubomis iš jų išsirašiau citatas, o dabar baigiu apžvalgas. Šios knygos apžvalga viena iš tokių. Kartais man būna ir taip…

216 puslapių (#10)

Šaltiniai: ištrauka iš knygos, viršelis – wwww.terrapublica.lt

Daugelis savo artimą giminaitį ar bičiulį pradžiugintų padovanoję ką nors skanaus ir pačių pagaminto. Dovanoti savo rankų darbo dovanas daugelyje Vakarų šalių jau seniai įprastas dalykas. Valgomos dovanos, pirmiausia kalėdinės, labai populiarios Skandinavijos šalyse, kur gyvenimo būdas daug kuo panašus į mūsiškį. Iš šių šalių dažnai imame gerą pavyzdį.

Pasisėmiau dar mažumėlę idėjų namų gamybos gardėsiams. Ir šį kartą iš knygos Gardžios dovanos.

Patyrę konditeriai nerekomenduoja cukrinių saldumynų gaminti lietingą ar labai drėgną dieną, nes tokiomis dienomis gaminamų saldumynų paviršius lieka lipnus ir saldumynai būna tąsūs.

Nedidelės apimties, spalvingomis nuotraukomis gausiai apipavidalinta knyga kupina dovanojimui tinkamų gardėsių receptų, kuriuos taip ir traukia išbandyti. Dauguma yra saldumynai, bet pasitaiko ir tokių kaip pagardintas actas, aliejus ar pan.

127 puslapiai (#9)

Šaltiniai: ištraukos iš aprašomos knygos, viršelis – www.knygos.lt

Moteris labiausiai troško tiesiog atsiprašyti. Už tai, kad galvojo, jog jos sesuo apgailėtina su savo daugkartiniais apsilankymais; kad nevertino šios noro ir pastangų pasimatyti. Už tai, kad elgėsi beširdiškai. Ir už tai, kad dėl jos kaltės Kumi daliai atiteko Senojo lobyno paveldėtojos našta.

Štai ir dar viena mano pastaruoju metu perskaityta grožinės literatūros knyga. Jau gana ilgai buvau perėjusi prie negrožinės literatūros skaitymo, tačiau pamažu atrandu, kad kilo grožinės literatūros poreikis, taigi jo nestabdau. Galbūt vėl panorau skaitydama mintimis nusikelti kažkur kitur nei tuo metu iš tikrųjų esu?

Kaip vanduo visada teka iš viršaus žemyn, valdomas žemės traukos, taip ir emocijos, regis, paklūsta tam tikram gravitacijos dėsniui ir iškyla į paviršių, kai būname šalia žmogaus, su kuriuo sieja ryšys, kuriam esame patikėję savo jausmus. Pasidaro labai sunku įtikinamai meluoti ar išsisukinėti. Ypač kai tie jausmai, kuriuos mėginame paslėpti ar apie kuriuos meluojame, yra liūdesys ir pažeidžiamumas. Visiškai nesunku apgauti nepažįstamąjį ar žmogų, kuriuo nepasitiki, ir dirbtinai pasirodyti linksmam. Bet Kei buvo Hirai patikėtinė, kuriai šioji įprastomis aplinkybėmis būtų kone bet ką atskleidusi. Taigi, emocinė gravitacija veikė stipriai.

Būtent apie persikėlimą, tiksliau keliavimą laiku pasakojama debiutinėje japonų rašytojo Toshikazu Kawaguchi knygoje Kol dar neatšalo kava. Nežinau kodėl, bet man patinka, kai knygoje veiksmas vyksta kur nors jaukioje kavinukėje, o šį kartą būtent taip ir yra. Pasakojamos keturios skirtingos istorijos, tačiau kiekvienoje iš jų vienijantis bruožas yra tas, kad visi veikėjai renkasi nedidelėje, paslaptingoje kavinukėje. Kavinukė dėl savo išskirtinumo – gebėjimo nukeldinti žmones laiku turėtų būti labai populiari tarp žmonių, deja, taip nėra ir tai stebina daugumą keliauti laiku panorusių žmonių. Gal taip yra dėl daugybės varžančių taisyklių? Iš pažiūros smagi ir įdomi idėja pakeliauti laiku atrodo visai nieko pramoga smalsiems žmonėms, tačiau už viso to slypi kai kas daugiau.

Knygoje daug dėmesio skiriama tarpusavio bendravimui. Ryškūs, spalvingi veikėjų dialogai. Nagrinėjamos opios santykių temos. Galbūt mažiau nuožmaus veiksmo, tačiau žmogaus vidinis pasaulis ir kalbėjimas tarp eilučių juk ne ką mažiau svarbu.

256 puslapiai, vertė Gabija Enciūtė (#8)

Šaltiniai: ištraukos iš aprašomos knygos, viršelis – www.savb.lt

Galvelė tam tau ir duota, kad galvotum apie sudėtingus dalykus. Ir tam, kad perprastum tai, ką suprast sunku. Tikrai ne tam, kad kaip koks skystalas tinginiautum. Kai įdėjęs daug laiko ir pastangų ką nors pagaliau pasieki, oo!

Ar savo gyvenime galite viską, kas vyksta, paprastai ir logiškai paaiškinti? Nors ir kaip norėtųsi, turbūt, kad ne.

Visi mes gyvenime slepiamės po kauke – vieni kiek daugiau, kiti mažiau. Be kaukių neišgyventume šiame negailestingame pasaulyje. Būna, kad po kipšo kauke slepiasi angelas, o po angelo – demonas. Neįmanoma būti tik vienokiu arba tik kitokiu, visi turime dvilypumo. Tokie jau mes esam. Štai tau ir karnavalas.

Štai ir tipiškas paskutinio mano perskaityto japonų rašytojo Haruki Murakami apsakymų rinkinio veikėjas irgi dažnai jaučiasi įsisukęs į nesuprantamų, netgi šiek tiek beprotiškų įvykių sūkurį. Tai dingsta koks nors žmogus, tai visai nepasirodo, o kodėl taip ir lieka neaišku arba, pavyzdžiui, iš niekur nieko sutinkama kalbanti beždžionė.

Vienoje iš naujausiai lietuviškai išleistoje apsakymų knygoje Pirmojo asmens vienaskaita skaitytojai gali pasinerti į aštuonias skirtingas istorijas. Kaip ir įprasta Haruki Murakami, tos istorijos apipintos šiokiu tokiu keistumu ir magija, tačiau lygiagrečiai gausu ir gilių gyvenimiškų įžvalgų, skiriamas didžiulis dėmesys klasikinei muzikai… Labai įtraukia tai, kad skaitydamas negali nuspėti, kaip viskas baigsis. O ir ta pabaiga… Būna, kad taip kantriai jos laukus, netikėtai ima ir pakimba ore – it pabaiga be pabaigos. Viskas taip ir lieka iki galo neatskleista.

Kaip kiekvieno žmogaus gyvenime, taip ir maniškiame būta keleto svarbių kryžkelių. Galėjau pasukti kairėn arba dešinėn – abu pasirinkimai buvo vienodai man prieinami. Kiekvienąsyk rinkausi: kartais kairę, kartais dešinę. Kai kada būdavo aiškių priežasčių, kodėl laimėjo vienas pasirinkimas, o ne kitas; kitais kartais – beje, daug dažniau – išvis nebuvo jokios aiškios priežasties, kodėl pasukau vienur, o ne kitur. Buvo ir tokių atvejų, kai pasirinkau ne aš; kai pasirinko mane. Ir štai aš čia. Pirmojo asmens vienaskaita: egzistuoju. Jei būčiau bent viename posūkyje pasirinkęs kitaip, galbūt dabar čia nebesėdėčiau. Bet kas toks ten, tame veidrodyje?

Po šios knygos galėčiau pasakyti, kad Haruki Murakami vis dar išlieka vienu mano mėgstamiausių rašytojų. Paskutinę jo knygą skaičiau kažkur prieš penkerius metus, tačiau gimtadienio proga gavau dovanų šią apsakymų knygą Pirmojo asmens vienaskaita, taigi vėl grįžau prie jo kūrybos ir supratau, kad ta neskaitymo pertrauka galėjo būti ir trumpesnė.

O gal kaip tik ji buvo reikalinga, kad galėčiau naujai įvertinti šio nepaprasto autoriaus kūrybą?

224 puslapiai, vertė Gabija Enciūtė (#7)

Šaltiniai: ištraukos iš aprašomos knygos, nuotrauka – www.knygos.lt

Vieniems ją atneša suvyniotą į dovanų popierių. Kitus užklumpa netikėtai – kai nešini spalvotais balionais į svečius suguža ir uždainuoja draugai. O štai į mūsų namus šventė ateidavo skaniai pasikvepinusi, iš lėto ir būtinai iš anksto įspėjusi. Užuosdavau ją jau iš vakaro, kai mama į orkaitę pašaudavo medaus tešlos paplotėlius ir pradėdavo plakti apelsino žievelėmis kvepiantį kremą… Taip, mano šventė atkeliaudavo iš orkaitės. Arba šaldytuvo (mmm… ledų tortas!). Žinoma, šventę galima nusipirkti, pavyzdžiui, tortų parduotuvėje! Bet kiekvienas, nors kartą ragavęs namuose kepto, pasakys, kad tai nepalyginama!

Gimtadienis mažiesiems – ypač nepaprasta šventė vien jau tuo, kad jie gauna daugybę dovanų ir gali suvalgyti… Didžiulį, būtent jiems skirtą tortą. O kad įspūdis būtų dar didesnis, tas tortas dažnai būna ypač spalvingas ir su gražiomis žvakutėmis. Aišku, ne visada tėveliai atranda laiko patys ar kartu su vaikais patys pagaminti tą gardų tortą, tačiau kai visgi pavyksta tai padaryti, įspūdis būna nepamirštamas. Vaikai gali pasijusti mažaisiais kulinarais ir taip pat džiaugtis praleisdami daugiau laiko kartu su tėveliais.

Būtent apie tortus, kuriuos nesunkiai galima pasigaminti namuose, ir pasakojama spalvingoje, nedidelės apimties knygelėje Mažųjų gimtadienio tortai.

Pabandykite, tėveliai, gal kažkuris receptas sudomins ir jūsų šeimą. O gal eksperimentuodami netgi sukursite savo?

96 puslapiai (#6)

Šaltiniai – ištrauka iš knygos, nuotrauka – www.knygos.lt