Ligi Dangaus

… mokyklinio amžiaus…
… dažniausiai gyvena asocialiose šeimose…
… galima sutikti netoli prekybos centrų, turguose…
… žvilgsnis skvarbus, analizuojantis kiekvieną žmogaus judesį…

Veikiausiai kiekvienas esame bent kartą susidūrę su tokiais vaikais. Esu susidūrusi ir aš. Papasakosiu jums apie vieną įsimintiniausių savo susitikimų su mažuoju kišenvagiu, kuris įvyko jau senokai, bet prisiminimai gyvi lyg tai būtų nutikę vakar.

Vakaras. Žiema. Mama duoda savo (!) piniginę ir išsiunčia mane į parduotuvę. Joje greitai susirenku reikiamas prekes ir skubu prie kasos už jas atsiskaityti. Sudedu, ką turiu, pardavėja skaičiuoja. Mindžikuoju, laukiu. Pajuntu į mane įsmeigtą žvilgsnį, žvilgterėjusi pamatau, kad šalia stovi berniukas ir įdėmiai žiūri. Rodos, seka mano judesius, ką aš darau. Pagalvoju: „Hm, tegu žiūri, jeigu nori. Man netrukdo.“ Susimoku. Išeinu iš parduotuvės, lipu laiptais. Tasai stebintysis kartu su manim. Netrukus išgirstu: „Gal paskolinsi dvidešimt centų?“
Skaityti šį įrašą »

Sveiki, mielieji mano tinklaraščio skaitytojai!

Startavau šį pirmadienį, sausio 19 – ąją dieną. Šiandien pirmasis savaitgalis kartu su jumis. Taigi nusprendžiau poilsiui pasidžiaugti:
- nuo pirmadienio iki penktadienio tinklaraštį kasdien vidutiniškai aplankė 14 skaitytojų (didžiausias srautas buvo ketvirtadienį, kai mus aplankė 28 žmonės=D)
- iš viso jau parašėte 10 komentarų

Ta proga, jog šioks toks susidomėjimas yra, mano katytė Perla nusprendė pasirodyti!

P.S. Ji siunčia jums linkėjimus, šypseną ir labai tikisi sulaukti aktyvaus jūsų palaikymo:)) O nuo savęs galėčiau pridėti, kad ir toliau rašysiu įvairiausius straipsnius, mintis, savo pastebėjimus. Sėkmės visiems! Nuoširdžiai jūsų, Ligita su Perla

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Lauk nelaukęs, bet sėkmė pasirodys tik tada, kai tu jos mažiausiai tikėsies. Tad gali gyventi ramus, kurti svajonių planus, nes… Pasisekimas garantuotas. Kartais, kai atsidursi kelyje iki pergalės (tuomet dažnai nutinka kas nors nedoro), jausiesi šlykščiai, nesinorės net kvėpuoti, tačiau, jei slapta viliesi pasisekimu, jis ir ateis. Visada ateina. Vis dėlto, kiek daug jėgų sutaupytumėm, jeigu iš anksto žinotumėm, kad daugelyje gyvenimo sričių tik bereikalingai gaištam laiką nervindamiesi.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

„Gal galėtumėt duot vieną litą?“ – prislopintu, gailiu balsu troleibusų stotelėje mane prisivijęs paklausė gana jaunas vaikinukas.

„Ne, negalėčiau…“ – atsakiau ir nesileisdama į jokias kalbas nusukau žvilgsnį į šalį. Sakysit pasielgiau bjauriai? Dar rudenį šimtu procentu būčiau su jumis sutikusi, tačiau dabar mano nuomonė po truputį keičiasi. Visąlaik maniau, kad reikia bent minimaliai padėti benamiams, elgetaujantiems, prašantiems pinigų ir panašaus „plauko“ žmonėms, o neseniai ėmiau galvot: „Kokio velnio?“

Eidama į namus beveik kasdien prasilenkiu su senyvo amžiaus moterimi sėdinčia invalido vežimėlyje ir besitikinčia aukų. Vasarą jos veidą dažnai puošdavo šypsena (manydavau: „Oho, šitoks gyvenimas, o ji dar sugeba džiaugtis!“), rudenį – nuotaika niūrėjo, o žiemą… Veikiausiai nepameluočiau sakydama, kad šiomis dienomis ji smarkiai liūdi. Apmuturiuota krūva šilčiausių drabužių, kojos, nors ir apautos batais, papildomai įmautos į medžiaginį maišą, o akyse nė lašo kibirkštėlės. Žmonės eina pro šalį, retsykiais vienas kitas mesteli monetą. Daugiausiai ką šiai moteriai daviau tai litas ar du. Na dar sykį bandelėmis nudžiuginau, nes kitko neturėjau. Nusijuokiau pamačiusi jos reakciją į tai. Tarytum stebuklą išvydo. Beje, spėkit kokią vietą ji pasirinko elgetavimui? Ogi tiesiai prieš didžiulę Maximą dirbančią visą parą. Hm… Gal ir nekvailas strateginis sprendimas?
Skaityti šį įrašą »

„Vilties prezidentas“ – doras, garbingas žmogus einantis su tauta, o ne prieš ją. Ką žadantis, tą ir duodantis. Būtent tokie apibūdinimai lenda į galvą perskaičius šį skambų žodžių junginį, kuriuo dar 1992 – aisiais metais Lietuvoje buvo vadinamas vienas iš kandidatų į prezidentus Stasys Lozoraitis. Gaila, tačiau šiandieninė mūsų šalies situacija nori nenori perša išvadą, jog nelabai turim iš ko rinktis ir kad šių metų gegužę vyksiantys rinkimai tėra formalumas, nes po pastarųjų įvykių žmonės smarkiai nusivilę politikais, nebenori jais tikėti. Atrodytų pesimizmas tvyrote tvyro ore ir nedaug trūksta, kad šalį apsiaustų visuotinė depresija ir sąstingis. O jeigu taip nutiktų šiais sunkmečio laikais šalies žlugimas garantuotas. Bet gal galime ką nors pakeisti, kol dar nevėlu? Gal iš tiesų turime tą tikrąjį kandidatą į prezidentus tik reikia atidžiau apsidairyti?

2008 metų gegužė. Aurimas Račas (šaltinis – http://aurimas.eu/inovatyvaus-zurnalisto-seimoje/#more-355) įnirtingai suka galvą ką padovanoti tėčiui Tėvo Dienos proga. Kadangi į miestą kaip ir kasmet nesinorima eiti, sugalvota rasti dovaną internete. Visos eigos dabar jau nebūtina aprašinėti, nes tie kas lankote tinklaraštį http://racas.lt žinote koks sūnaus noro būti originaliam rezultatas.
Skaityti šį įrašą »

Prieš apsigyvendama studentiškame bendrabutyje internete buvau prisiskaičiusi kraupios informacijos apie tai, kaip ten baisu – koridoriais laksto žiurkės, dušai ir tualetai antisanitariniai, agresyvūs ir triukšmingi kaimynai negana to, kad neleidžia ramiai miegoti, bet apskritai vos užsinorėję išvaro tave iš kambario, o patys užsirakina duris ir veikia ką tik nori. Taigi galit įsivaizduot kaip aš jaučiausi, kai sužinojau, kad būtent čia gavau gyvenamąją vietą ir noriu to ar ne (finansai neleido rinktis) turėsiu apsigyvent.

Jau nuo gegužės nebegyvenu šioje „mieloje“ studentiškoje vietelėje, o gyvenau – beveik du metus. Per tą laiką triviečiame kambaryje turėjau penkias kaimynes. Oficialiai. O šiaip tai galima sakyt, kad tiek kiek aukšte buvo žmonių ir kiek jų keitėsi, tiek kaimynų turėjau iš tikrųjų, nes kambario sienos baisiai plonos. Jeigu kas vaikščiodavo koridoriuj, atrodydavo, kad kambary. Jeigu rūkydavo, springdavau nuo smarvės. Išmėginau daugybę muzikinių stilių nuo rusiško popso iki alternatyviojo roko. Kaimynai už gretimos sienos ypač mėgo muziką ir kas įdomiausia jų aparatūra buvo gera, daug decibelų „išvežė“. Tai… Manau, kad tarkim Marijono Mikutavičiaus „Baigėme mokyklą“ girdėjau, švelniai tariant, nemažai kartų.
Skaityti šį įrašą »