Ligi Dangaus

Ar pastebėjot, kad mes kartais elgiamės visai ne taip kaip norėtume? Deriname save prie rytinio grafiko, nors iš prigimties esame pelėdos, einame į svečius, užuot mielai ilsėjęsi namie su šeima, dirbame nemylimą darbą. Ir dėl ko visa tai? Atrodytų būtų žymiai geriau jeigu veiktume tik tai kas mums patinka, bet, deja… Turime nepamiršti, kad šiame pasauly esame ne vieni, tad turime palaikyti darnius santykius su aplinkiniais. Tik svarbu laiku pastebėti kada jie dar prašo pagalbos, o kada jau žaidžia mumis. Atsargumo. Beje, vienas žmogus pasipiktinęs man sakė: „Visi man aiškina, kad nori privatumo, nori laisvės, t. y. gyvent. Tačiau ar tam tikri įsipareigojimai nėra dalis gyvenimo?”

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

„Iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius“ – skelbia komunizmo gėrybių dalijimosi principas. Rodos, šiais laikais toks pareiškimas vargiai įgyvendinamas, nes kiekvienas daugiausiai rūpinasi savo poreikiais, taigi galima numatyti, jog visi patenkinti visvien nebus.

Pasirodo mūsų valdžia mano kitaip. Vakar LNK paskelbė esą ruošiamasi apmokestinti nedirbamos žemės savininkus. Kitais metais turintis atsirasti žemės reikalų tvarkymo fondas kontroliuos apleistus plotus ir jeigu jų savininkai nesutiks imtis žemės ūkio darbų, tuomet privalės mokėti tam tikrą mokestį arba perduoti savo nuosavybę kitų žmonių priežiūrai.

Keista ar ne?
Skaityti šį įrašą »

Šitas įrašas bus toks truputėlį for fun, nes mąsčiau mąsčiau apie ką rašyt – gal apie studijas, gal apie laiškus… Mąsčiau, kol neužsukau į Artūro Račo tinklaraštį. Ir ką jūs manot ten radau? Ogi įrašą skambiu pavadinimu „Krizė…:)” Atidarau, o ten švieste šviečia „garbanota” mūsų žurnalisto galva. Taigi dedu ir jums (jeigu gausiu griežtą įspėjimą, šitą puikią kompoziciją pašalinsiu xDD)

Tai va. Ši diena baigia prabėgti taip pat greitai, kaip ir visos mano laisvos dienos baigus egzaminus. Gaila, nes tuoj naujas semestras ir į darbą grįžt. Neseniai mamai pasiskundžiau, jog noriu ką nors kitką dirbti nei dabar. O ji ką: „Ramiau ramiau”. Sakau: „Dėl to kad sunkmetis?” Atsako: „Aha, pakentėk”. Draugė atraportavo kone tą patį: „Baik tu, aš tai niekur neisiu, lauksiu, kol išmes.” Teta: „Padirbėk padirbėk.” Ir visi sako daugmaž tą patį. Pati aiškiai žinau, kad sunkmetis, bet, bliamba, jeigu dabartinėj vietoj jauties žiauriai nekaip, vadinasi laikas kažką keist. Požiūrį bandžiau keist n kartų, tik nepavyksta. Reiškia reikia keisti…

Ir mano noras boksuotis aplinkiniams kvailas. Jie atrėžia: „O kam tau reikia?” Dar noriu savo nuosavų namų. Gerai gerai, nebegąsdinsiu jūsų savo svaisčiojimais. Tik tiek, kad manau, jog nepaisant to, ką kiti sako, darysiu, kaip šaus į galvą. Prisivirsiu košės, tai ir srėbsiu=)

Šaltiniai: nuotrauka paimta iš http://racas.lt/

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Dažnai liūdim netekę artimo žmogaus, kai jį pasiima Dievas. Galvojame: „Kodėl? Kodėl su mumis pasielgė šitaip piktai?” Tačiau taip jau lemta, jog tą išėjusį pakeičia kitas. Arba mūsų šeimoje gimsta žmogus, arba… Mes įgyjame naują draugą. Tik apsidairykim atidžiau ir deramai priimkim atėjusį. Besikeičiant gyvenimo tarpsniams nuolat tenka bendrauti su gausybe žmonių. Vieni tėra tarpininkai einant link svajonių tikslo (tad neverta nusiminti, kai reikia su jais atsisveikinti), o kiti pasilieka su mumis ilgiau. Pakalbėkim apie tuos, kurie ateina ir pasilieka. Šeima visada su mumis, jei mes ją branginam, rūpinamės ir rodom išskirtinį dėmesį. Draugai tada su mumis, kai mes net ir neva neturėdami laiko, jo atrandame. Bent gabalėlį. Ir kai mes lėkdami per gyvenimą, raškydami mums užaugintus vaisius, patirdami begales stebuklų, jų nepamirštam… Draugų. Mokėkim atpažinti ir vertinti tai, kas tikra.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Pradėjusi žiūrėti šį filmą pirmiausiai pagalvojau, kad ir vėl jaučiu tą atmosferą. Kino filmai susiję su karu neišvengiamai turi savo specifinius bruožus… Hm, nuotaiką, aromatą, spalvas. Juos žiūrint viduje jauti tą keistą būseną, kurią netgi sunku įvardinti – galbūt tai nerimas? Sakykim jis.

Taigi to nerimo vedama pamažu įsitraukiau į filmo siužetą. Karo metai, žydų genocidas. Vis dėlto, pagrindinis veikėjas Bruno gyvena pilnavertį vaiko gyvenimą – šėlsta su draugais, lanko mokyklą. Viskas ramu, gražu. Namų kiemas ypatingai jaukus, jame auga nesuskaičiuojama daugybė gėlių. Lyg pasakoje. Tačiau sykį berniukas grįžęs iš mokyklos namuose atranda sujudimą, pakuojami daiktai, vyrauja šurmulys. Berniukas klausia mamos: „Kas nutiko?“ Tėčiui dirbančiam kariškiu dėl darbo tenka persikelti į kitą vietą. Manau, būtent čia ir padaroma klaida. Bruno vos aštuoneri, tad jis sunkiai prisitaiko naujoje erdvėje, juolab, kad tik atvykus iš karto matyti, jog būsimi namai svetimi, šalti, nuo jų nealsuoja žmogiška šiluma.
Skaityti šį įrašą »

Vaikštinėju šiandien po šeimynos namus, vis prasilenkiu su katyte Perla ir katinu Bingu, tik staiga į galvą topteli mintis: „Hei, juk kartu jie galėtų būti kuo puikiausia gyvenimo iliustracija!” Gi tik pagalvokit – gyvenime būna juoda ir balta spalvos. Vienos daugiau, kitos mažiau. Šiuo atveju norėčiau aptarti tą gerąją viziją, kuri galbūt utopija, bet veikiau atspindys to, kaip mes galėtume gyventi, jei į daugelį dalykų žvelgtume paprasčiau. Tik pažiūrėkit į nuotrauką -

1) Juodas simbolis toliau už baltąjį (vadinasi blogis tik velkasi gėriui iš paskos)
2) Baltas – didesnis už juodąjį (gėrio pasaulyje daugiau)
3) Juodas simbolis turi ir baltos spalvos (kiekviename blogame dalyke galima atrasti ir gėrio, vilties)
4) Baltas ir juodas kartu (gyvenime neišvengiamai keičiasi tiek neigiami, tiek teigiami dalykai. Tai reiškia, jei nutiko kažkas pikto, lauk sėkmės. Jei džiaugiesi, išlik budrus ir neužmik ant laurų.)

Tai tokia ta mano gyvenimo iliustracija. Bus labai smagu, jei žinosiu, kad pakėliau jums nuotaiką;)) Beje, gal ir jūs turit kokių nors įdomių nuotraukų, iliustruojančių kokias nors emocijas, požiūrį į gyvenimą? Nepasikuklinkit, siųskit man el. paštu – liracula@gmail.com pridėję prierašą, ką jūs norėtumėt ta nuotrauka pasakyti. Būtinai įdėsiu į šį tinklaraštį.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“