Ligi Dangaus

Užsiminė štai Fredis* apie dvasinę stiprybę, o aš pradėjau svarstyt: O kas gi tokie jos turi užtektinai? Kas galėtų drąsiai save vadinti stiprybės žmogeliukais? Pabandykim nulipdyt portretą.

Visų pirma, man į galvą lenda tokia mintis – fiziškai stiprūs žmonės tampa tada, kai daug ir nuosekliai treniruojasi. Diena iš dienos, kad būtų sveiki ar gražūs, o gal ir tokie, ir tokie. Jie nepalūžta sulyg kiekvienu tingulio apsireiškimu. Atkakliai tobulina save. O jei netyčia trumpam išeina iš rikiuotės, netrukus be vargo vėl į ją sugrįžta. Ko labiausiai jiems reikia? Valios.

Valios reikia ir tiems dvasiniams stipruoliams. Tiesą sakant, dažnai netgi žymiai daugiau nei fiziniams.

Įsivaizduokit:

* tu ko nors nenusakomai nori. Ir tavo noras toks didelis, kad nepaisai netgi savo prigimties. Ramus, kuklus žmogus tampa energingu, laisvai bendraujančiu žurnalistu; neįgalus žmogus sėdintis invalido vėžimėlyje organizuoja pritrenkiančio populiarumo sulaukiančius renginius; apkurtęs (prisiminkim garsųjį kompozitorių Bethoveną) kuria muziką.

* tau labai sunku. Turi menką pluoštelį banknotų, o svajoji padėti savo šeimai ir tau tai neatrodo kvailas, neįmanomas dalykas. Ne. Tu tiesiog žinai, kad anksčiau ar vėliau tai padarysi net jei reikės knistis keliuose darbuose nė nematant gyvenimo. Tave į priekį veda mintis: „Aš dar pamatysiu pasaulį. Ir ne vienas… Kartu su savo šeima. Džiaugsimės visi išvien, nes šeima man padėjo sunkiausiais gyvenimo momentais, kai visi kiti nusisuko.”

* tavo artimieji tave paliko. Pažįstu tokį žmogų, kuris jau metus laiko nesusitaiko su mamos ir sesers netektimi. Aš jam aiškinu, kad laikas su tuo apsiprasti, laikas susivokti, jog artimieji nebegrįš. Laikas apsiprast ir pradėt naują gyvenimą. Čia tiktų iliustruoti tokia citata: „Kai daugelis išvyks – dėl priežasčių, kurių niekada nesuprasime, – tu liksi čia. Kodėl Dievas pasiima tokius neįmanomus žmones, o tave palieka?“ – Paulo Coelho (žr. daugiau „Auksinės mintys”) Ir tikrai, jei Dievas pasiima mums brangius žmones, vadinasi jie turi begales darbų ten, danguje. O mes likom čia. Tad veikim taip, kad tie aukštuoliai (=)), žvelgdami iš padangių per darbų pertraukėles, galėtų mumis didžiuotis.

* tu jautiesi kitoks nei visi. Esi atlėpausis, o gal šleivakojis, gal tavo kasos raudonos? Na ir puiku. Kitoks žmogus nėra prastesnis. Jis paprasčiausiai unikalus. O argi tai blogai?

* tu turi idėją, kuria kiti iš pradžių netiki. Šiuo atveju svarbiausia pačiam tikėti. O tikėjimas… Jisai dalykas toks, kad kuo tu stipriau tiki, tuo labiau sekasi norimą idėją įgyvendinti. Tik reikėtų, kad toji idėja ne griautų, o statytų. Kurtų. Vienytų žmones. Tikėjimas daro stebuklus. Jis lyg magnetas… Įsivaizduok – kiti pamato tavo entuziazmą ir prilimpa it musės prie medaus. Susiformuoja bendraminčių ratas. Taip ir išauga pasaulyje gražūs dalykai.

Taip rašau rašau ir galvoju: „Jetau, ir romaną tokia tema galima būtų parašyti.” Tai gal rašom kartu? Ką jūs laikote stiprybės žmogeliukais?

Gal jus įkvepia kiti stiprūs žmonės?

Šaltiniai: iliustracija paimta iš http:// www.tinabrough.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Neseniai didvyriškai teko atsisveikinti su studentiškai kišenei nemenka pinigų suma – susimokėjau antrąją įmoką už savo svajonių kursus. O žinot… Banke mane aptarnavo labai maloni darbuotoja. Ji man pasiūlė galimybę, kuria pasinaudojusi už banko aptarnavimo paslaugas sumokėjau mažiau. Žinojau apie tai ir anksčiau, bet, matyt, tingėjau svarstyt kaip ten kas. O kai pasiūlė žmogus su šypsena veide, pasijutau tokia svarbi persona, kad nesusilaikiau sutikusi. Smulkmena. Aha. Sakysit smulkmena ir tai, kad aš labai noriu namo. Namo ne čia, Vilniuje, ne. Noriu į gimtąjį savo miestelį – Uteną. Na ir kas, jog darbdavys ją vadina kaimu ir nuolat klausinėja ar ten yra vienoks ar kitoks statinys. Tegu.

Žinau, kad ne statiniuose esmė. Svarbiausia artimiausi žmonės – šeima, draugai. Labai jų pasiilgau. Ir dar liūdžiu, jog mamos darbovietė, kurioje ji dirba krūvą metų, bankrutuoja. O man taip norisi tikėti, kad mūsų sunkmetis neliečia…

Kitas artimas žmogus amžiais vis ką nors susilaužo. Tai ranką, tai koją… Pats gremėzdiškumas lyg ir juokinga, bet susilaužymo faktas nelabai…

Bet užtat tikrai juokinga, kai kartais taip sėdžiu ir galvoju: „Ot parašyčiau ką nors stebuklingo, visi apalptų iš nuostabos, o atsigavę sunkiai kvėpuodami kartotų: Puiku, puiku…”

Labai gražu, kad dabar užsinorėjau saldumynų, o neturiu. Kad taip kokį gabalėlį šokolado…

Šiaip būtų gerai mano nuomuojamam kambarėly įrengt treniruoklių salę, tada tikrai prisiversčiau palaikyt formą. Gaila, tik pasižiūrėjus kiek kvadratinių metriukų sudaro visą plotą, tokios utopinės mintys greitai išgaruoja.

Va šiandien buvau užsukusi į blogerio Liutauro puslapį (http://www.adlitteramas.blogspot.com/). O ten jis klausia: „kas yra menas?” Klausiu ir aš: „kokį meną turi galvoje?” Tuo pačiu priduriu, kad mano subjektyvia nuomone yra dvi pagrindinės meno rūšys: menas kurti ir menas gyventi. Liutauras atsako, jog kalbama apie kūrybos rezultatą. Kągi… O aš norėčiau klausti kaip išmokt gyventi, nes dažnai ima atrodyt, kad nebemoku.

Kad kas pasakytų: „Daryk taip ir nekitaip, tada ir pasieksi geriausią rezultatą. Vaikščiok tik tam tikru laipsniu kylodama kojas, kad nueitum kur tau reikia. Gerk vandenį tam tikrais intervalais. Šnekėk nušlifuotomis frazėmis. Juokis nustatytu garsumu. Eik miegot dešimtą valandą vakaro.”

Bet niekas nesako. Niekur nenuveda. Neparodo. Taip ir ieškau pati sau viena. Be kontrolės. Nors gal taip ir geriau? Kai pats po ilgų ieškojimų atrandi, pats ir mėgaujiesi atradimais. Gauni nuosavybę sau. Tfu, meluoju – sau ir kitiems, kuriuos myli. Tik kaip viską suderint, kaip suklijuot, kaip neprarast, kaip… Ar aš dar nesakiau, kad nemoku gyventi?

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Nežinau kur aš buvau visą sausio mėnesį (ech, tie astrologai…), bet tik šiandien, besikeberiodama namo į daugiabučio aukštumas, laiptinėj ten, kur visąlaik kabėjo vienokio pobūdžio skelbimas, radau štai tokį: „GYVENTOJŲ DĖMESIUI! UAB „Vilniaus vandenys” praneša, kad nuo 2009-01-01 pasikeitus PVM (pridėtinės vertės mokesčio) tarifui, keičiasi bendrovės teikiamų paslaugų kainos. Nuo 2009-01-01 1 m³ šalto vandens ir nuotekų tvarkymo kaina gyventojams – 4,15 Lt.”

Sakysit skelbimas kaip skelbimas. Na taip, tik įsižiūrėkit atidžiau – jis gana įžūliai dengia ankstesnį. Būtų nieko, jei tame ankstesniame – sena, nebereikalinga informacija. Deja… Jame kažkoks doras pilietis primena mums visiems apie žmogiškumą, apie tai, kad kiekvienas turėtume prižiūrėti tvarką. Pacituosiu, kiek liko neuždengta: „Visi esame augę namuose ir puikiai žinome, kad bomžynu juos paversti greita: užtenka vieno nevalyvo žmogaus, ir tvarka sugriūva. Gal verčiau saugokime šiuos namus visi?”

Paprasta, suprantama. Lyg ir aiškinti nereikėtų. Tačiau kaži kaip būtų atrodę, jei toje pat vietoje per šv. Kalėdas kabėjusį sveikinimo atviruką su nuoširdžiais sveikinimo žodžiais, būtų „tvarkingai” užklojęs, kad ir toks lapas: „Elektros tarifai didinami nuo 37 iki 57 centų už kilovatvalandę. Linksmų jums švenčių linki Rytų skirstomieji tinklai.” Spėju, nei šiaip, nei taip.

Ech, tie mokesčiai… Braunasi į mūsų gyvenimą kaip tik gali… Ateina ir nebeišeina… Pasilieka. Tik kaskart vis didesni ir didesni…

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Sausio 26 – ąją į šį tinklaraštį įdėjau tokį straipsnelį – „Juoda ir balta: gyvenimo iliustracija” – http://ligita.xz.lt/?p=65. Jame parodžiau savo nuotraukėlę su katyte Perla ir katinu Bingu bei pakviečiau jus siųsti įdomius atradimus. Ir ką jūs manot? Viena mano tinklaraščio lankytoja Zita, kaip paaiškėjo iš komentarų, taip pat turi pūkuotą augintinę. Pasiūliau atsiųst jos nuotrauką, kad kartu pasidžiaugtumėm, bet visų pirma Zita norėjo ją įdėt į savo dienoraštį. Tačiau… Atradau tą dienoraštį ir aš xDD Atradau ir pamačiusi kokia miela katytė ten puikuojasi, dar kart pasiūliau: „Zita, praėjusiam komentare užmiršau parašyt, kad jau mačiau jūsų katę!!! Ji meilumo įsikūnijimas. Galbūt tikrai galėčiau ją parodyti visiems?:))” Ir… Bingo (!!!!!!!!), gavau tokį atsakymą: „Darykit, Ligita, ką tik norit, jums leidžiu;” Taigi, jeigu galiu, tai ir darau. Dedu šauniosios katytės nuotrauką. Nagi, kur jūsų palaikymo šūksniai?! Beje, ji (hm… koks jos vardas?) turi tokią filosofiją: „Maniškė katė trijų spalvų ir su charakteriu, tikriausiai neišeitų taip interpetuoti, nes turi gana aiškią poziciją ir nepripažįsta jokios krizės.” Kaip jums patinka?

P.S. Smagių gyvenimo iliustracijų laukiu ir toliau – liracula@gmail.com Galit siųsti kates (=D), šunis, namų stogus, automobilių padangas… Viską viską kas jus nuteikia optimistiškai.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Tikriausiai nieko nenustebinsiu pasakydama, kad Ignalinos atominė elektrinė bus uždaryta. Tai įvyks 2010 metais, o kolkas pagyvenkim kaip šviesuoliai, nes dar neprivalom deginti žvakių. Kodėl taip ironiškai sakau?

Tiesiog per radiją išgirdusi, kad vienintelė elektros energijos tiekėja liks Rusija, galutinai atsibudau: „Die, kur aš buvau anksčiau? Kodėl nieko nesiėmiau?” Aišku, keista tikėtis pakeisti tai, kur veikia žvėriškai dideli pinigai. Pasijauti toks mažas ir bejėgis. Taigi jausdamasi gana sutrikusi išėjau vakar vakare po snaudžiantį Vilnių pasižvalgyti. Sutemę, žvarbu, bet… Šviečia gatvių žibintai, pro šalį pravažiuoja vienas kitas automobilis, daugiabučių languose jaukiai žibsi stalinės lempos, garantuotai šeimos žiūri TV, dideli ir maži naršo po internetą. O ką aš… Aš ėmiau įtemptai galvoti – o kas nutiktų, jei staiga viso to neliktų?

* Įsivaizduokit – visoje šalyje dingsta elektra. Nebūtų jokių BABAM, nebūtų panikos, nes neiškart suprastume kas atsitiko. Bet paskui… ———————–> nebeliktų jokių informacijos šaltinių – televizijos, interneto, mobilieji telefonai išsikrautų, netgi spaudos negalėtume skaityti, nes leidyklos tikrai ne oru varomos. Atitirptų šaldytuvai, prekybos centrai nebežinotų kaip gelbėti gendančius gaminius, sustojus liftams neįgalieji būtų visiškai izoliuoti savo namuose. Grįžtume į pirmykščius laikus. Beliktų apsisiausti ožkos kailiais ir čiupus kuokas į rankas lėkt į medžioklę. Mąstot, ką aš čia paistau?

Gerai, tai pasakykit man, nesusipratėlei, ar įmanoma alternatyva atsisakyti draugiško Rusijos glėbio? Juk esame ES, tad kodėl delsiam tiesti jungtis su kitomis Europos valstybėmis? Nesakau, kad Rusija bloga. Ji netgi labai maloni ir moka mus taip saugiai apglėbti…

Prisiminiau! O kaip ten būna su atsinaujinančiais energijos šaltiniais?!

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Bepramogaudama internete (taip vadinu horoskopų skaitymą) atradau tokį straipsnį, kuris sukėlė audrą mano lietuviškoj sieloj. Susirasit, jeigu norėsit, nes tiksli nuoroda būtų pernelyg didelė reklama tokioms erezijoms, tai tik trumpai pacituosiu: „Lietuva pasauliui rūpi tiek, kiek mano kojinės“. Palyginti savo gimtąją šalį su kojinėmis yra bjauriau nei bjauru. Nesvarbu – ar esi emigrantas, ar gyveni Lietuvoj ir artimiausiu laiku jos nesiruoši palikti.

Aišku, minėtasis autorius piktdžiugiškai imtų trinti rankomis perskaitęs šitas mano mintis. Ir tegu. Nežadu užmiršti savo šaknų. Taip, gyvenu vienoj iš Baltijos šalių. Taip, mūsų tik šiek tiek daugiau nei trys milijonai. Mes turim begales bėdų – keistai mąstančią ir sprendimus priiminėjančią valdžią, gyventojų polinkį į liūdesį, priklausomybę nuo Rusijos, susiskaldymą. Net per vieną kursų paskaitą dėstytojas pasakodamas apie televizijos darbo organizavimą paminėjo, kad čia reikia viską paruošti taip, kad ir kaimo Petriukas suprastų. Esą tų kvailelių Petriukų devyni iš dešimties, tad privalu taikytis prie jų. Atsisakyti tarptautinių žodžių, skaičių ir pan. Tegu būna paprasta kaip du kart du. Po šimts pypkių, o gal jau laikas keisti požiūrį į mus pačius?

Niekad nemaniau ir nemanysiu, kad esame prastesni už kitų šalių žmones. Mūsų kalba viena iš seniausių indoeuropiečių kalbų, vadinasi mes – pastovūs. Galit sakyt konservatyvūs, tegu. Bet yra dvi pastovumo kryptys: 1) pastovumas – tingumas, 2) pastovumas – įvertinimas to, kas tikra. Renkuosi pastarąją.

Olimpinės žaidynės rodo, kad galime būti labai stiprūs, kai to norim. Kabinamės ant kaklo auksinius medalius (kad ir Virgilijus Alekna) ir papūskit mums uodegon.

Staiga Gražina Sviderskytė iš CNN parsiveža prestižinį apdovanojimą: „Together with the famous Lithuanian pilot, Jurgis Kairys, Gražina Sviderskytė won the CNN Best Reporter Award in 2001, for her work „Skrydis po tiltu” (Flight beneath the Bridge)“ (http://en.wikipedia.org/wiki/Gražina_Sviderskytė).

Režisierius Arūnas Matelis savo dokumentiniu kino filmu „Prieš parskrendant į žemę“ nušluosto nosis krūvai pretendentų ir gauna Amerikos režisierių gildijos apdovanojimą (http://www.obuolys.lt/labas/news.php?NewsID=3926).

Žinau, jau mąstot: „Ką ji čia dabar mums dėsto?“ O aš noriu pasakyt tik tiek, kad mūsų galimybės neribotos kaip ir visų kitų pasaulio žmonių. Gaila, dažnai mes pradedam vos ne alpti, jei mūsų šalies vardą kas nors ištaria pasaulyje, lyg tai, kas įvyko, yra dovana mums, nes mes – nuolankūs, nuskriaustieji, niekam nežinomi buvom įvertinti.

Tiesiog norėčiau palinkėti nuo šiol jaustis dovana pasauliui. Didžiuokimės savimi. Ir tegu pasakymas: „Tai taip lietuviška…“ virsta kokybės ženklu.

Šaltiniai: nuotrauka paimta iš http://www.laikas.org

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“