Ligi Dangaus

Kaip tarėm, taip padarėm. Tiksliau, kas skaitėt mano vasario 13-osios dienos įrašą, tikriausiai prisimenat, jog per knygų mugę dovanų gavau vieno iš mano mėgstamiausių rašytojų Haruki Murakami knygą „Mylimoji Sputnik“. Tai va. Gavau ir po pasklaidymų pradėjau ją skaityti. Kadangi šio autoriaus kūryba mane kone maniakiškai įtraukia, tai nieko nuostabaus, kad knygą jau perskaičiau. Per kelias dienas. Tiesą sakant, prieš keliolika minučių baigiau paskutinį skyrių, tad įspūdžiai dar šviežut šviežutėliai. Seniai berašiau knygos recenziją (anksčiau šiek tiek esu susidūrusi su tuo – rašiau dabar jau nebeegzistuojančiam (o gaila, teikė tiek vilčių…) internetiniame portale www.knygulentyna.lt), taigi tikiuos labai nesupyksit, jei truputėlį bus kas nors ne taip.

Taigi. Pirmiausiai atskleisiu – nėra labai lengva nupasakoti šio rašytojo knygas. Nes… Haruki Murakami yra pamišėlis. Taip taip, jis supina „popsą“ su nepaprastu menu, jo herojai būtinai išsiskiria iš pilkos masės neeiliniais polinkiais, sugebėjimais, išvaizda; literatūrinė erdvė nesuprantamai jaudinanti ir paslaptinga. Lyg kitas pasaulis. Įdomiausia, kad viskas dažniausiai prasideda paprastai, kasdieniškai: maisto ruoša, meilės reikaliukais, buities rūpesčiais.

Kadangi esu perskaičiusi kone visas šio autoriaus knygas išleistas lietuviškai, jaučiuosi perkandusi jo „riešutėlį“.

Maistas. Jei tenka apibūdint vieną ar kitą Haruki perskaitytą romaną, dažnai pagaunu save sakančią: „Labai skanu. Suvalgiau.“ Ir iš tiesų – turbūt nebuvo nė vienos jo knygos, kurioje autorius maistui neskirtų ypatingos reikšmės. Herojai tiesiog privalo užsukt į virtuvę, kavinukę. Pasigamint gardų patiekalą (kas jiems išeina be galo lengvai), gurkšnot viskį. O tai aprašoma taip, kad nejučia pajunti burnoj besikaupiančias seiles. Kaži kodėl Haruki skiria tam tiek reikšmės? Galėčiau pasiremti jo biografiniais faktais: „Prieš baigdamas studijas Murakami atidarė kavinę (džiazo baras, vakare) „Peter Cat” ir kartu su žmona Yoko valdė barą nuo 1974 iki 1982 m.“

Muzika. Su džiazo klubu – baru susijusi ir didžiulė herojų meilė muzikai: „Džiazas – tai pomėgis, ne daugiau. Tačiau išties klausydavausi džiazo muzikos po dešimt valandų kasdien keletą metų iš eilės, tad šios muzikos ritmas, improvizacija, garsas, stilius į mane įsiskverbia labai giliai.“

Knygos. Herojai nuolat ką nors skaito, knygoms skiriama ypatinga reikšmė. Neabejotina, jog Haruki Murakami daug skaitė, beje, būtent čia ir kilo gyvenimiškos dramos, nors abu tėvai dėstė japonų literatūrą, Haruki „buvo įtakojamas vakarų kultūros, ypač vakarų muzikos ir literatūros. Jis užaugo, skaitydamas Amerikos rašytojus, tokius kaip Kurt Vonnegut ir Richard Brautigan, ir jį dažnai skiria nuo kitų Japonijos rašytojų jo vakarų įtaka.“

Seksas. Tyras, trapus, jausmingas. Jokio gyvuliško: „Atėjau – padariau.“ Nebent mintyse.

Meilė. Gelianti iki pat širdies gelmių. O tuo pačiu ir keista, nes dažnai nebyli.

Vienišumas. Pagrindinis herojus vienišius. Nemokantis būti visuomeniškas, nors protingas, išsilavinęs, turintis ypatingų gabumų ir atrodytų mėgstamas žmonių. Apie tai H. Murakami sako: „…pagrindiniai tokių istorijų veikėjai visada yra „nutrūkę“ individualistai, vilkai vienišiai. Man tai įdomu, nes individualistams arba vienišiams Japonijoje gyventi pakankamai sunku. Nuolatos apie tai galvoju. Aš – rašytojas, aš – vienišius, ir aš – individualistas.“

Istorija. Haruki Murakami moka subtiliai bei meistriškai aprašyt įvairius istorijos faktus. Ypač tai būdinga jo romanui „Prisukamo paukščio kronikos“.

Įsijaučiau. O dabar pabandysiu konkrečiau nupasakoti minėtąją Haruki Murakami knygą „Mylimoji Sputnik“.

Viena iš herojų 22 metų Sumirė buvo savitos išvaizdos mergina: „Skruostai įkritę, burna šiek tiek per plati. Nosis maža ir truputį riesta. Buvo išraiškingo veido, mėgo humorą, tačiau beveik niekada garsiai nesijuokdavo. Nedidukė, net ir geros nuotaikos kalbėdavo tokiu tonu, tarsi ieškotų priekabių. Manau, per visą gyvenimą į rankas nebuvo paėmusi lūpų dažų ar antakių pieštuko.“(10 psl.)

Sumirė troško tapti rašytoja. Rašymas jai buvo galimybė mąstyti. Mąstyti ir mąstant suprasti. Bet sykį ji sutiko 38-39 metų moterį Miū. MOTERĮ, kurią nejučia pamilo stipresne už bet kokias kitas jėgas meile. Juto jei ne tik dvasinį, bet ir geidulingą fizinį potraukį. Kokia tokių keistų jausmų baigtis?

Po kiek laiko mergina ėmė skųstis savo draugui: „Negaliu skaityti, negaliu parašyti nė eilutės.“(53 psl.)

Draugui… Iš tiesų jis mylėjo Sumirę visomis prasmėmis, ne tik kaip draugę, bet ir kaip gyvenimo moterį. Be abejo, vienpusiai jausmai neišdalomi dviems, jei kitas nejaučia to paties. 25 metų pradinių klasių mokytoju dirbantis vaikinas skendėjo kasdienybės rutinoje, vakarus leido su atsitiktinėmis moterimis. Tačiau naktimis, kai savitoji Sumirė paskambindavo pasiteirauti atsakymo į neva gyvybiškos būtinybės klausimą, jis visuomet atsiliepdavo, nors, kitu atveju, veikiausiai būtų trenkęs ragelį. Deja, šįsyk taip elgtis negalėjo. Manau, suprantama kodėl.

Galiausiai likimas taip susiklostė, kad Miū niekur nedirbančią, universitetą dėl rašymo metusią Sumirę įdarbino. Pastaroji pakeitė drabužių stilių, tapo rafinuotesnė, o apie tai papasakojo savą versiją (kaip gavo drabužių dovanų) ir pridūrė: „Argi ne keistas tas pasaulis? Yra žmonių, kurie turi aibes drabužių, kad nebetelpa į spintas, ir tokių žmonių kaip aš, kurie slepia, kad mūvi skirtingas kojines.“(47 psl.)

Įdarbinimas, naujas stilius, italų kalbos pamokos… Būtų gražu, jei neatsiskleistų kita medalio pusė.

Miū su Sumire dėl darbo išvyko į Graikiją. Išvyko – išvyko – išvyko ir visam pranyko. Taip, Sumirė dingo. Nederėtų nupasakot visų patirčių, nes paskui bus nebeįdomu skaityti, tik tiek, kad… Miū ją aistringai įsimylėjusiai merginai atskleidė vieną gyvenimo patirtį, kuri ją pavertė tuščia. Tuštuma.

Galbūt ta tuštuma ir sutrikdė Sumirę.

Kaip po visko jautėsi Sumirės draugas?(niekaip nerandu jo vardo). Vienišas, užgesusia viltim: „Kiekvienas žmogus turi ypatingų dalykų, kuriuos gali gauti tik tam tikru gyvenimo metu. Tai it maža liepsnelė. Atidus ir laimingas žmogus ją stropiai saugo, tausoja ir gali gyventi ja kaip žibintu pasišviesdamas sau kelią. Bet kai ta liepsnelė užgęsta, jos jau nebesusigrąžinsi. Aš netekau ne vien Sumirės. Kartu su ja praradau ir tą brangią liepsnelę.“(175 psl.)

Norit recenzijos su paskatinamuoju pabaigos sakiniu? Nebus. Nenoriu jūsų versti skaityt šią knygą, nes kiek žmonių, tiek nuomonių. Ir apskritai – knygų skaitymas individualus dalykas priklausantis nuo gyvenimiškų patirčių. Jos, kaip žinia, visų skirtingos. Tad, kas vienam svarbu, kitam gali būt visiškai nereikšminga.

Pabaigai norėčiau įdėt kelias man patikusias mintis, kurios netilpo aprašant knygą, o taip norėjosi paviešint. Taigi viešinu:

„Juk neįmanoma, kad visi žmonės būtų lygūs. Nesu nieko panašaus girdėjęs. Šitoje ankštoje Japonijoje yra susigrūdę 110 milijonų žmonių. Pamėginkite padaryti juos visus lygius. Bus tikras pragaras.“(186 psl.)

„O kas, po galais, yra teisinga? Nepasakytum? Atvirai sakant, man nelabai aišku, kas yra teisinga. Kas yra neteisinga – suprantu. Bet kas yra teisinga?“(195 psl.)

„…mes taip kiekvienas sau toliau gyvuojame. Kad ir kokią gilią ir fatališką netektį išgyvenę, kad ir koks brangus dalykas būtų išplėštas mums iš rankų, nors ir virtę visai kitu žmogumi, išsaugojusiu tik išorinį apvalkalą, mes ir toliau galime šitaip nebyliai irtis per gyvenimą. Galim ištiesę rankas grybštelėti atseikėti laiko kiekį ir nustumti sau už nugaros. It kasdienį rutininį veiksmą – kartais labai vykusiai.“(202 psl.)

P.S. He he, jei kas nors išdrįs perskaityt tokį ilgą mano pasisklaidymą, įteiksiu aukso medalį;))

Šaltiniai: http://www.rasyk.lt, http://www.kabutes.lt, Haruki Murakami nuotrauka – http://www.exorcising-ghosts.co.uk

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“ 

Šiuo metu skaitau naujutėlį kultūros gyvenimo žurnalą jaunimui „Pašvaistė“. Ir ką… Neseniai suradau tokią įdomią mintį, kuri man sukėlė šypseną, tikiuos pralinksmins ir jus: „Dar labai mėgstu lėkti laukais. Tik seniai to nedariau.“ (poetas, fotografas, žurnalistas Ričardas Šileika)

Taip perskaičiau ir ėmiau galvot: „Hm, o kągi aš labai mėgstu, bet seniai nedariau?“

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Ne viename internetiniame portale mačiau (ir perskaičiau) straipsnį, kuriame cituojami mūsų šalies prezidento Valdo Adamkaus žodžiai apie kultūrą. Prezidentas išreiškė gilų susirūpinimą šia sritimi. Tiesą sakant, jo pasisakymas man tėra tik pretekstas pradėti kalbėt apie tai. Iš tiesų aš jau seniai mąstau – kas dedasi su kultūra Lietuvoje? Kodėl mūsų valdžia taip atsainiai žiūri į ją?

Visų pirma mane tiesiog įsiutino sprendimas padidinti mokesčius leidėjams, muzikantams, žurnalistams.

Žinoma, kai tokie sunkūs laikai prie šalies gerovės turime prisidėti visi, bet, klausykit… Tikras kūrėjas ir taip dirba ne dėl pinigų. Suskaičiavus kiek valandų rašytojas praleidžia kurdamas savo romaną ir palyginus kiek jis gauna, darosi tiesiog juokinga – kaip ir iš kur čia dar galima atimti?!

Tfu tfu tfu, tik nusispjaut tris kartus per kairį petį.

Leidėjus apkraukim mokesčiais. „Puiku”, tegu jaunas, naivus plunksnos mylėtojas rašo į stalčių ir laukia geresnių laikų. Ir visai nesvarbu, kad jis dažnai turi daug daugiau ką pasakyti nei tie, terliojantys brangų popierių vien dėl savo žvaigždiškų memuarų.

„Palepinkim” muzikantus mažesnėmis algomis. Kai kiti irgi gauna mažiau, tai visai tikslinga. Niekam nereikia koncertų, niekas neužsidirbs pinigų, taigi – neįrašys naujų dainų, neišleis albumų, nesisiūs koncertinių drabužių, vis dėlto, surengę koncertą ar du per mėnesį pasinaudos puikia proga sutaupyti žiopčiodami pagal fonogramas…

Gerai, kad tuoj pavasaris. Galėsim klausytis paukštelių čiulbesio.

Nenoriu būt ironiška, nenoriu būt pikta, bet… Kai vartojimas perkeliamas į pirmą vietą, darosi graudu ir verkti norisi. Užkimškim savo smegenis bulvytėmis fri, koldūnais, mėsgaliais, įsisprauskim į ranką vištos kulšį, pasileiskim balalaikas iš gergždžiančių grotuvų ir pirmyn bukinimosi link.

Valdžiai tik to ir reikia – apkamšyti mus dirbtinumu, sukelt mums liūdesį, paverst pasyviais vartotojais, kuriems nieko ilgaamžiškesnio nereikia. Gi su robotukais lengviau žaisti.

Bet jūs kaip sau norit, o aš kultūros neatsisakysiu. Skaičiau ir skaitysiu, rašiau ir rašysiu, piešiau ir piešiu.

Ir niekas manęs neįtikins, kad tai kvaila ir nereikalinga. Net jei savaitei teturėsiu penkis litus.

Šaltiniai: nuotrauka – http://www.awfanzine.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

„Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.“ – Lietuvos Taryba, sudaryta iš 20 narių, šiuo sakiniu pradėjo pareiškimą, kuriuo kreipėsi į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes.

Nuo tos, Lietuvos nepriklausomybės akto pasirašymo, dienos mūsų šalyje gyvenimas keitėsi – turėjom tiek sunkumų, tiek lengvesnių dienų, tačiau, kita vertus, išsaugojom savo valstybę.

1918 metų Vasario 16 – oji parodė, kad…

* turime savo teises ir galime jas apginti

* turime savo nuomonę ir galime ją išsakyti

* turime vieningumo jausmą ir gebame juo naudotis

* turime viltį ir jos negesinam

* turime savo šalį, kurią mylime

Turime labai labai daug.

Beje, jūs tik pažiūrėkit ką radau. Partizanų spauda apie Vasario 16 – ąją: „Mūsų Tėvynę pavergęs raudonasis grobikas ne tik kad neleidžia viešai švęsti šios mums taip brangios šventės, bet jau vien tik mintis apie Lietuvos nepriklausomybę veda jį į pasiutimą, pasireiškiantį kraštutiniu teroru ir žiauriausiu nekaltų žmonių persekiojimu.“

Persekiojimas, teroras… Priešai, kurių sąlyginai atsikratėme. Sąlyginai? Jeigu vis dar jaučiamės ne kaip, vadinasi mumyse tūno grobikas. Nebūtinai raudonas, gali būt žalias, mėlynas ar baltas, bet kol jis ten, viduj, mes niekaip neišlaisvėsim iš tikrųjų.

Tiesiog norėčiau palinkėti, jei bent ne vėliavomis kabinamomis ant namų sienų paminėti šią svarbią mūsų šaliai dieną, tai bent VĖLIAVĖLĖMIS ŠIRDYJE. Elkimės beveik įprastai, tačiau… Nors šiek tiek daugiau šypsenų padovanokim aplinkiniams, padarykim ką nors kas nustebintų mus pačius, kad ir šūktelkim plačiai atlapoję langą: „Su Vasario 16 -ąja, mielieji!“ Gal kas nors šūktels atgal?

Šaltiniai: http://www.mokslai.lt, http://www.xxiamzius.lt; nuotrauka – http://mano.zebra.lt

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Sveikučiai;) Sugalvojau jums įdėt tokį „Jūsų vertybių įvertinimo” testą, kurį kažkada ir pati dariau per savo lankomus kursus. Nėra nieko sudėtingo, tiesiog nesukdami galvos dėl galutinio rezultato, atsakykit į 24 – is klausimus. Po to, pagal gale pateiktą lentelę suskaičiuokit, kuri vertybė jumyse vyrauja. Padariusi testą pernelyg nenustebau, nes daugmaž to ir tikėjausi. Hm, o gal jūs sužinosit ko nors naujo apie save?

Taigi… Kas susidomėjot spauskit „Skaityti šį įrašą” ir leiskitės savęs pažinimo link.

P.S. Kiek iš mano pažįstamų darė šį testą nei vienam nesigavo vienodai. Matot, kokie mes skirtingi?!
Skaityti šį įrašą »

Žiūrėjusieji finalinį konkursą „Dainų daina”, tikrai žinote kas laimėjo ir kas šiemet atstovaus Lietuvai tarptautinėje Eurovizijoje. Taip, tai Sasha Son! Pasirodo aš turiu aiškiaregės dovaną. Tikriausiai prisimenat mano vasario 8 – osios dienos įrašą, kuriame išsakiau Sasha Son ir Donato Montvydo palaikymą?(http://ligita.xz.lt/?p=152) Rašiau, jog apsidžiaugčiau laimėjus vienam iš šių dviejų vaikinų. Ką gi, turiu progą džiaugtis.

O kolkas, kol viskas dar tik įsisiūbuoja, palinkėčiau Sashai Son vidinės stiprybės, kad atlaikytų tautiečių kritiką, kad sugebėtų sutelkęs visas jėgas paruošt nerealų pasirodymą (tikiu, jog gali), kad jaustųsi tvirtai ir drąsiai stodamas prieš didžiulę minią Maskvoje. Linkiu vidinės stiprybės ir sėkmės. Tikiu juo ir palaikau.

Šaltiniai: nuotrauka – http://www.alfa.lt
Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“