Ligi Dangaus

Mėgstu fotografuoti. Žinoma, dauguma mano fotografijų yra mėgėjiškos, nepretenduojančios į meną, bet karts nuo karto paimti fotoaparatą į rankas viena mano silpnybių. Tad turėtumėt įsivaizduoti kokia kvailoka nuotaika pastaruoju metu apniko, kai paprastučio aparato baterijos nepasikrauna. Iš pradžių tiesiog neradau pakrovėjo dalies, o dabar, kai radau, visvien neveikia. Ir net nežinau kodėl. Gal nustekenau pleškindama diena iš dienos? Šiaip ar taip, kurioziška situacija. O kolkas, kol esu suvaržyta šioj srity, sugalvojau tiesiog pasvarstyti ar nuotraukos yra realaus gyvenimo atspindys, ar tik jo falsifikatas. Pirmiausia: atsiribosiu nuo kraštovaizdį vaizduojančių kūrinių. Mane domina žmonės. Šįsyk politiniu aspektu.

Politinio įvaizdžio kūrimas. Kai tik pagalvoju apie politinį spekuliavimą vaizdine informacija, prieš akis iškyla viena fotografija vaizduojanti besišypsantį Hitlerį per pečius apglėbusį žavią mergaitę su suknele. Tokią fotografiją atradau šio „šaunaus“ politiko biografijoje, kurią skaičiau dar mokydamasi mokykloje ir ne todėl kad kažkas liepė, o todėl, kad buvo įdomu. Norėjau suprasti kur slypi žmogaus nesuvokiamo žvėriškumo šaknys. Nesupratau (tiesa, apšalau perskaičiusi, kad fiureris gimęs tą pačią dieną kaip ir aš…). Hitleris – daugialypė asmenybė. Nepripažintas menininkas. Keistas patriotas. Savų idėjų vergas. Na, bet ne apie tai dabar. Minimą fotografiją radau ir internete, tad paanalizuosiu. Ką matome? Demonstruojama idiliška Hitlerio meilė vaikams. Mergaitė ir didžioji Vokietijos „viltis“ šypsosi beveik identiška šypsena. Šypsena – raktas į žmonių širdis. Tėviškas apkabinimas – rūpinimasis. Atmosfera saulėta, o pozuotojų žvilgsniai nukreipti į tolį. Sugretinus šiuos du aspektus tampa akivaizdu kuo čia norima sužaisti: „Pasikliauk fiureriu, ir tada – tu bei tavo vaikai sulauksite šviesaus rytojaus.“ Gaila, bet istorija parodė visiškai kitą Adolfo Hitlerio veidą.

Kalbant apie Lietuvos pavyzdžius, norėtųsi jums įdėti savaitinio žurnalo „Ekstra“ viršelį, deja, internete nerandu, o tuometinį numerį pati teperžvelgiau prekybos centre. Tačiau pabandysiu papasakoti. Žurnalo antraštė rėkte rėkė apie būsimų prezidentų kandidatūras. Nenoriu suklaidinti, taigi jos iš atminties neskelbsiu. Viršelyje buvo pavaizduota Dalia Grybauskaitė apsirengusi paltu kone iki žemės. Vienas jo skvernas buvo pradengtas, lyg sukilus vėjui. Eisena ryžtinga – žengimas į priekį. Susidariau tvirtos moters įvaizdį. Kaip ir Hitlerio atveju, Europos komisijos narės veidą puošė šypsena. Matyt, teisus buvo Algimantas Čekuolis įnirtingai aiškindamas kokia svarbi šypsena kasdieniniame gyvenime.

Išvada: atsargiau žiūrėkime į politikų nuotraukas. Ypač jei tai – suorganizuota fotosesija, o ne pagautas „kadras“ iš seimo posėdžio. Manau, žaidimėlių emocijomis pagausės prieš pat Lietuvos Respublikos prezidento  rinkimus. Politikai taps geresni, švelnesni. Mūsų akyse.

Šaltiniai: nuotrauka - http://www.gulfcoastnews.com

„Internetas – ateities kartos pagrindinė žiniasklaida“ – įsitikinusi internetinio naujienų portalo „Delfi“ vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė. Tiesą sakant, po trijų akademinių valandų praleistų besiklausant jos pasakojimo netgi sudvejojau ar tikrai norėčiau savo ateitį sieti su spauda.

Sudvejojau, tai dar nereiškia, kad atsisakau ankstesnių ketinimų, bet giliam apgalvojimui minčių apstu. Gal išsigandau prognozių dėl spaudos žlugimo sunkmečio metu? Gal… Bet, manau, kad spauda ilgaamžiškesnė, o interneto naujienoms galioja trumpalaikiškumo aspektas. Taip, jos išgyvena augimo laikotarpį (atsiranda daugybė naujovių tokių kaip konkurencija televizijai – televiziniai portalų projektai), taip, jas lengviau dažnai papildyti, be to, skaitytojai savo komentarais, kartais ir patirtimi (kai tiesiogiai dalyvauja įvykiuose) prisideda prie tobulinimo, tačiau… Koks nerealus jausmas matyti savo tekstą popieriuje! Tikriausiai kaltas užslėptas egoistiškumas, noras materialiai apčiuopti įdėtą darbą.

Kai prieš kelis metus šiek tiek išbandžiau savo jėgas regioniniame Utenos savaitraštyje „Utenis“ ir mano keletą tekstų apie renginius išspausdino, maniau šokinėsiu iš laimės. Atsiverti spaustuvės dažais kvepiantį laikraštį, o ten – Ligita R…, straipsnio antraštė, pats straipsnis.  Vaikiškas idealizmas, žinau. Žinau ir kartu nieko nežinau, nes internetas man taip pat patinka. Ir kas geriau šiais laikais? Internetas vs spauda. Lygiųjų negali būt. Gi žiniasklaida – konkurencinga sritis. O man taip miela, kai gražu, drugeliai plasnoja. Nors, remiantis mano darbdavio požiūriu, optimizmas nesveika. Nuklydau į lankas. Tik man norisi tikėti, kad spauda nemiršta ir net neserga (gerai, serga… bet dar įmanoma pagydyti).

Šaltiniai: LŽC paskaita „Interneto žiniasklaida“, nuotrauka – http://www.norcalblogs.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

„Norint nesilaikyt taisyklių, visų pirma reikia jas tobulai mokėti.“ – patikino „Lietuvos ryto televizijos“ vadovas Edmundas Jakilaitis, mokęs mus televizijos subtilybių. Atrodė, jog paskaita truko labai trumpai, nes tiek klausėmės teorijos, tiek ją pritaikėme praktiškai. Tiesa, iš esmės tapome stebėtojais iš šalies, nes garsus žurnalistas iš mūsų grupės atsitiktinai pasirinko vieną merginą, kuriai teko laimė pasipuikuoti prieš kamerą. Beje, mergina šiek tiek sutriko save išvydusi televizoriaus ekrane, tačiau nieko nuostabaus – gi nedirbančiam tokio darbo nėra lengva iškart tapti profesionalu.

Nustebino, kad televizijoje, pasak E. Jakilaičio, iš interviu mes siekiame gauti emocijas, o ne informaciją. Pašnekovas tik vertina, žurnalistas informuoja. Apskritai žurnalistui krenta didžiausia atsakomybė, ypač šiais skubos ir begalinio tempo laikais. Žurnalistas turi mokėti viską: vairuoti, filmuoti, kalbinti, montuoti, aprašyti, paleisti į eterį. Jis atsakingas ir už tai, ką filmuoja operatorius.

Darbo televizijoje esmė:

- padaryti geriau

- sužinoti daugiau

- būti pirmam

Televizijoje mažiausiai dėmesio skiriama tekstui, daugiausiai – vaizdui. Vaizdas iškalbingesnis už žodžius. Garsas užima tarpinę padėtį.

Paklaustas kokios charakterio savybės reikalingos norint tapti šio žurnalistikos žanro specialistu, Edmundas Jakilaitis iš pat pradžių paminėjo kryptingą tikslo siekimą. Ir tuo pačiu pridūrė: „Bet taip yra visose gyvenimo srityse.“

Šaltiniai: LŽC žurnalistikos profesinių studijų paskaita, nuotrauka – http://www.5kanalas.lt

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“  

Sveiki, šaunieji mano tinklaraščio lankytojai! Tikriausiai dabar galvojat: „Sveiki tai sveiki, greičiau prie reikalo, mergyt…“ Tad ir nedelsiu – vakar suėjo lygiai mėnuo kaip startavo šis tinklaraštis (startavau šių metų sausio 19 – ąją). Kodėl vakar nepasigyriau? Mąsčiau… Gal nereikia, gal kvailai atrodys. Bet, ech, jeigu jau kuo nors užsidegu, manęs taip lengvai nežgesinsi. Taigi. Pamenat sausio 24 – osios įrašą?(http://ligita.xz.lt/?p=60) Jame pasidžiaugiau pirmuoju savaitgaliu su jumis, atskleidžiau, kad vidutiniškai per dieną apsilanko 14 skaitytojų, o tuomet viso buvo 10 komentarų. Spėkit, kokia šiandienos situacija! Klausykitės:

* parašiau 51 -ą įrašą (šis bus 52 – as)

* jūs jau palikote 188 komentarus

* vidutiniškai per dieną apsilanko 25 žmonės

* daugiausiai (t.y. daugiau nei vieną) komentarų paliko šie lankytojai - Tomas (mano brolis), Indrė, Artūras, Fredis*, Zita, Liutauras, Virgis

Be galo smagu, kad nuo 1 įrašo, O komentarų ir dviejų apsilankiusių situacija taip pasikeitė. Per mėnesį. Kadangi nesiruošiu stabdyti šios veiklos, nes ji man tampa vis įdomesnė ir įdomesnė, manau, bus dar daugiau atradimų, o tinklaraštis išaugs ligi… Dangaus. Taip taip, kad jūs žinotumėt ką brolis sakė, kai jam daviau paskaityt tekstą dabar esantį oranžiniame kvadratėlyje. Išsireiškė daugmaž taip: „Tu gal armiją renki?! Galėtum ramiau…“ Pasvarsčiau minutėlę kitą ir atsakiau: „Negaliu ramiau, toks mano stilius.“ Brolis turėjo pripažint: „Visų stiliai skirtingi.“ Ir liko pirminis mano sumanymas.

Tikriausiai pastebėjote, kad prieš kelias dienas viršutiniame dešiniajame kampe atsirado balsavimas. Pagalvojau, kad tai vienas iš būdų tiek susipažinti, tiek sužinoti informaciją rūpimu klausimu. Esu smalsus žmogus, bet  nesibaiminkit, gautų duomenų VSD neperduosiu.

Šiaip svajoju, kai tik atsiras galimybė, dėt ir video klipus – apie gamtą, apie žmones, apie buitinius kuriozus. Trumpiau, apie viską, kas tik tėkštels per galvą.

Oplia (ištiktukizmas klesti)! Norėčiau padėkoti (galėčiau dėkot ir dėkot) gerbiamam žurnalistui Artūrui Račui už tai, kad jo tinklaraštis mane taip įtraukė, kad nesusilaikiau ir aš nesukūrusi. Idėjos sklinda greitai. Svarbu, kad būtų geros. Tarkim viena mano bičiulė Indrė panašiu laiku kaip ir aš susikūrė tinklaraštį. Jeigu tiesa ką ji sakė, tai įkvėpėja aš. Pamanykit tiktai! Šaunių minčių ratas plečiasi sulyg kiekviena diena.

Buvo dar ir taip, kad tokia mergina Miglė pripasakojo man kaip ji lipdo auskarus iš modelino, parodė jau sukurtų darbelių. Žinoma, užsimojau ir aš lipdyti. Po kiek laiko gi žiūr: skambina mano teta: „Klausyk, kaip ten su modelinu dirbt? Benedikta nusipirko ir nori daryt ką nors.“ Ha, užsidegė ir maniškė pusseserė.

Šiuo metu suku galvą kaip sekasi mano tinklaraščio lankytojai Zitai organizuot rašinių konkursą „Didžiuojuosi, kad esu lietuvis“, tik nedrįstu paklaust. Ji nutarė atgaivint jau prieš metus brandintą puikią idėją. Sakė, jog turi draugišką bendraminčių komandą.

Die, kai pagalvoji, jeigu gyvenime žmonės remiasi vieni kitais idėjiškai kurdami, tuomet reikšmingiausia būna, kai idėjų pradininkai supranta savo galią, įvertina galimus padarinius ir veikia statymui, ne griovimui.

Tik pabandykit įsivaizduot kas nutiktų, jeigu užsimočiau eit apiplėšinėt parduotuvių, o pusseserė nutarusi, kad reikia sekt rodomu pavyzdžiu, imtų elgtis taip pat?

Padariau paprastutį atradimą – gerai, kad tiek aš, tiek jūs nesame nusiteikę piktybiškai.

Hm, ir vėl demonstruodama savo stilių plėtojuosi netiktai. Atsiprašau!

Matote, kad šį įrašą puošia ne vienas piešinys? Tas su gyvūnėliais turi slaptą mintį… Nepiktybišką, o linksmą. Piešiau čekiškomis šerdelėmis pieštukui. Tos iškarpėlės iš skype’o rodo keletą šio tinklaraščio kūrybos etapų. Su broliu įnirtingai diskutavom ne vieną valandą.

Na ką… Pėdinu ragaut gyvenimo. Šiandien kursuose bus savotiška radijo ir televizijos praktika. Nelabai suprantu kaip per tris akademines valandas šio to išmoksim, tačiau visvien nekantrauju pasižvalgyt. Oj, eilinį kart atsilapojau. Gerai, dabar jau tikrai binzenu.  Sėkmės, ligitininkai! Ha ha ha, pajuokavau! Beje, jaučiat, kad šiandien penktadienis? Kas rytoj nedirbsit, lėkit galvas pravėdint, pavasario paieškot. Ne tiek daug ir beliko iki kalendorinio pavasario. Vech, jeigu kovo 1 – ąją nenutirps sniegas, aš pro langą jį visą apšlakstysiu virintu vandeniu. Pala, kas čia rašo už mane? Gi žadėjau binzent! Binzenu binzenu, tik nebarkit.

Švyst pašvyst.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Mano kompiuterį buvo užpuolęs virusas pasivadinęs labai kukliu system.exe pavadinimu. Po pustrečios valandos darbo (ir brolio kantrybės) jis buvo pašalintas. Tikriausiai dabar reiktų keisti įvairius slaptažodžius, kad internetiniai vagišiai nepasinaudotų mano konfidencialia informacija nedoriems tikslams.

O  šiaip… Nežinia ar tai viruso padarinys, ar ne, bet į tinklaraščio temą „Auksinės mintys“ prigūžėjo neaiškios kilmės komentarų (jų nepatvirtinau), kaip tarkim šis:

Voxigun xanaxgkdoq.fora.pl/ zuwigune@gmail.com 194.8.75.149 Submitted on 2009/02/19 at 7:50pm

„Harald meant xanax and tore hyzaar eeper candidate diethylpropion blasting such folic ountryside surroundin climara was flat spironolactone first trained hashish tease them lorcet longer saw alprazolam prevent conception valtrex aid them allegra one had clopidogrel barriers raised estradiol had moved spironolactone sterner voice diltiazem closed eyelids tamiflu swirling around terazosin them holding zyprexa pies everywhere cephalexin heat thrummed cephalexin when his ditropan filled sac prozac would ever lanoxin save their cephalexin for good glucophage unfocused eyes transderm arzil led zestril single relentless propecia striding back nordette his dark vasotec yannis followed nifedipine and start glucophage ower leronis allegra stepping forward coreg bowing low amphetamine freemate wife sildenafil conscience abide clonazepam instant out macrobid moving through sumycin glimpsed slender vaniqa andru himself diltiazem aran was cephalexin could speak temovate few paces buspar past wasted climara the intrinsic psilocybin the insidious glyburide will serve oxycontin coin from medrol headed rabbit zoloft shields overhead father.“

Komentaro neskaičiau, užteko vien užmest akį į „mielus“ žodelyčius (kai kuriuos pažymėjau) ir tapo aišku, kad čia visai nesusiję su auksinėmis mintimis. Na nebent pavartojus hašišo ar amfetamino galva nuskaidrėja…

Šį antradienį, kaip ir praėjusią savaitę tuo pačiu metu, turėjau paskaitą „Teksto rašymas“. Joje dalyvavo kviestinis svečias – iliustruoto kultūros gyvenimo žurnalo „Naujoji Romuva“ vyriausiasis redaktorius Andrius Konickis.

Kone valandą trukusioje diskusijoje (kalbino dėstytoja Audinga Peluritytė Tikuišienė) buvo atskleisti įvairūs dalykai – pagrindiniai „Naujosios Romuvos“ akcentai (praeitis, platus temų spektras, išskirtinė knygų apžvalga), darbo pobūdis bei specifika.

 Po to vyr. redaktorius trumpai užsiminė apie finansavimą: „Gyvename projektais, kad gautume paramą“ ir pabrėžė, jog norint būti pastebėtiems reikia įtikinti, jog jų siūlomas dalykas vertas dėmesio (pastaba – šiemet Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas VšĮ „Naujosios Romuvos“ projektui „Kuriančiai būtybei – ugdančią ir įkvėpiančią kūrybinę atmosferą“ skyrė 88000 litų. Palyginimui – „Naujoji Romuva“ išeina 800 vienetų tiražu, naujas jų kultūros gyvenimo žurnalas jaunimui „Pašvaistė“ taip pat leidžiamas to paties SRT fondo lėšomis. Neseniai išėjo pirmasis numeris 1000 vienetų tiražu. Gal kas žinote kokia šių žurnalų kaina knygynuose? Tiesiog įdomu, ant viršelio kainos nenurodytos).

Kaip patekti į žurnalo „Naujoji Romuva“ rašančiųjų gretas? Viskas paprasta kaip du kart du. Juokauju, tiesiog man įstrigo išsakyta mintis, kurią suformuluočiau daugmaž taip: „Nereikia sakyti – rašysiu, paprasčiausiai reikia parašyti, o tada jau tinka arba ne.“ A. Konickis patikino, kad savo tekstus siūlantys autoriai dažniausiai žino ką reikia siūlyti, tad taip ir vyksta bendradarbiavimas, o ilgainiui susidaro savotiškas darbuotojų ratas.

Kaip rašomos trumpos knygų recenzijos žurnalo paskutiniuose puslapiuose? Vyriausias redaktorius atskleidė, kad gauna iš leidyklų dovanų, taip susidaro krūvelė knygų. O tada jau griebiamasi įžvalgų, kurias rašo ir pats Andrius Konickis. Smagiai skamba, kad kartais knygoms aprašyti nereikia jų nė skaityti. Neva užtenka peržvelgti kelis puslapius, originalesnius sakinius. Tada sugebėt „užkabint“ būsimą skaitytoją. Hm…

Antroje paskaitos dalyje svečias šiek tiek papasakojo apie atsineštas lietuvių autorių knygas. Jas vėliau mums paliko. Galėjom neštis nors ir namo. Nesinešiau. Pasiėmiau tiktai „Naująją Romuvą“ ir „Pašvaistę“. Per kitą paskaitą grąžinsiu. Nėr čia ko pernelyg įsijaust.

Apibendrinant galėčiau pasakyti, kad šiame susitikime įžvelgiau tiek pliusų, tiek minusų. Kai kur mano ir vyriausiojo redaktoriaus požiūris išsiskyrė. Žiūrėsim kas bus toliau.  

Šaltiniai: VU filologijos fakulteto paskaita „Teksto rašymas“, nuotraukoje Andrius Konickis – http://www.filosofija.vu.lt

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“