Ligi Dangaus

- Girdi, mamyt? Galutinai apsisprendžiau – aš būsiu žurnalistas. Rašysiu apie įdomius žmones, keliausiu po pasaulį, stebėsiu kas gerai, kas blogai ir savo nuomone dalinsiuos su kitais. Žinoma, nuomonė nebus mano vieno blevyzgos be faktų, nes, jeigu rašysiu tik iš „lempos“, niekas manim nepatikės.

- O tu ar patikėtum, jei kaimynė iš penkto aukšto pasakytų, kad Kotrynos šuo pakratė kojas?

- Ne, nepatikėčiau, juk ji visąlaik meluoja… - atsiduso Mykoliukas.

- Tai štai, o tu pabandyk įtikinti tūkstančius žmonių tavęs nė nepažįstančių…

- Sunku… Bet aš pasiryžęs – esu jaunas, veiklus, atsakingas. Nenoriu nesąmonių. Nenoriu purvo. Man patinka rodyti viską taip, kaip yra.

- Viską? Visko neparodysi, nurimk, - praverdamas duris tarstelėjo vaikinuko tėtis. - Tu  bent nutuoki įsisenėjusių problemų mastą?

- Nenutuokiu, bet ketinu kuo greičiau leistis į paieškas.

- Bus velniškai sunku. Visų pirma tu nesi įgyjęs žurnalistikos bakalauro.

- O ar tai svarbu?

- Kai kam labai svarbu.

- O kai kam ir ne. Netrikdyk sūnaus, mieloji, - griežtoku balsu atraportavo Julius.

- Gerai gerai, aš nesu kvailas. Suprantu, - įsižeidęs kvėptelėjo vaikinas.

- Tai ko tu vis dar čia? Pirmyn, varyk į atradimų slėnį.

Ir prasidėjo Mykoliuko vargo dienos. Žinodamas, kad CV siųstu el. paštu niekas neskaito, jis nutarė tik trumpą klausimą dėl galimybių parašyti. Paprastai, žmogiškai, be jokių „kabliukų“ ir oficialių vingrybių.  Išsiuntė. Beveik jokios reakcijos, tik vienas kitas: „Deja…“ Sykį ir klausia mamos:

- Mama, ar normalu, jeigu į tavo klausimą nereaguojama?

- Nenormalu, netaktiška. Nebent tai retorinis klausimas.

- Aš irgi taip manau. Bet, deja, mano nuomonė į dangų nekyla.

- Nenusimink, bandyk toliau.

Ir bandė Mykoliukas. Nerimo. Po trijų mėnesių kruopštaus darbo jo paieškas apvainikavo žurnalisto pareigos bulvariniame skaitale. Ir apie ką tik vaikinas nerašė – ir apie Zvonkės kelnaites, ir apie tai, kaip M. Petruškevičius organizmo valymą darėsi, ir netgi nenutylėjo kokios spalvos kojines G. Jaunius nešioja. Nepatiko vaikinui toks darbas, bet jis manė: „Tai tik laikina… Pakentėsiu šiek tiek, įgysiu patirties… O tada kažko rimtesnio ieškosiuos…“

Kentė. Ilgai kentė. Nepraėjus nė pusmečiui buvo „pasikaustęs“ skandalų ieškotojas. Seilė nutįsdavo atsiliepus telefonu ir išgirdus kokio pop muzikantėlio balsą.

Tačiau išaušo diena. Diena, kai Mykoliuką nusipirkti pabandė. Žinoma, ne atlyginimą mokant…

- Bac, klausyk, vyras. Okey, parašai apie tai, ko nebuvo. Nuotraukikes surežisuojam ir bomba, bac. Pinigai nemaži. Ferrari per pusę nusipirksim, bac. Tada ramiai gyvensim, bac. Ką mąstai, vyras? – spjaudydamasis paklausė vyriausiasis redaktorius.

- Ramiai? Na nemanau, kad po to gyvenčiau labai ramiai, - atsiduso vaikinas.

Kas įvyko paskui istorija nutyli.

Istorija prabyla po metų:

- Jums bobo ar karė stiliaus šukuoseną?

- Bobo. Noriu gražiai atrodyti prieš savo vyrą. Visgi vestuvių metinės, – šyptelėjo žavi dama.

- Bus padaryta, - nusijuokė mikliai sušvytuodamas žirklėmis.

Svečiuose pas mamą.

- Tai kaip, sūnau, šiandien kirpykloj sekės?

- Taip pat gerai kaip ir kiekvieną dieną. Žmonės laimingi, patenkinti.

- O tu ar laimingas?

- Kodėl klausi?!

- Gi doru žurnalistu norėjai būti.

- Norėjau… Nežinau, mama, nežinau kas dėl to kaltas.

- Dėl ko?

- Kad nebenoriu. Beje, ką tėtis veikia?

- Sklaido laikraštį. Vakar perskaitė, kad Bambauskas žada didinti algas. Apskritai Bambauskas geras žmogus. Paprastas. Spaudoj rašo, jog tokio politiko Lietuvoj dar seniai nebuvo.

- O apačioj Užs.Nr. neužrašyta?

- Ne, nepastebėjau. O jau nuotraukų ryškumas… Kodėl klausi?

- Nieko, mama. Svarstau, kad kai kas vis stovi vietoje, o štai aš jau šitiek damų apkirpau…

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

 

„O kas, po galais, yra netikra? Nepasakytum? Atvirai sakant, man nelabai aišku, kas yra netikra. Kas yra tikra – suprantu. Bet kas yra netikra?“ – perfrazavau Haruki Murakami „Mylimoji Sputnik“ romano mintis (originalas žr. Auksinės mintys).

O gal tiktų perfrazuoti taip:

„O kas, po galais, yra tikra? Nepasakytum? Atvirai sakant, man nelabai aišku, kas yra tikra. Kas yra netikra – suprantu. Bet kas yra tikra?“

Tiesą sakant, reklama tai sritis, kurioje mes leidžiamės apgaudinėjami. Kiek kartų pirkome du už vieno kainą, nors ir puikiai  žinojome, kad perkame ne todėl, jog reikia, bet todėl, kad pigu. Arba atsainiai čiupom prekę iš lentynos, nes… Etiketė žinoma. Plačiai išreklamuota. Ir visai nesvarbu kokia tikroji daikto kokybė, svarbu „brandas“.

Šįsyk norėčiau pamąstyti apie tai kaip mus mulkina reklaminės nuotraukos.

Visų pirma – ar žurnalo viršelį laikysime reklama? Manau taip, jei ant jo pavaizduota apsinuoginusi mergina laikanti mobilųjį telefoną. Kalbu apie neva populiariausią pasaulyje ir Lietuvoje leidinį „Stuff“ pristatantį naujausias technologijas.

Jūs tik pažiūrėkit patys: lieknas modelis vilnijančiais ilgais plaukais. Poza ganėtinai provokuojanti. Vieninteliai drabužiai – maudymosi kostiumėlis ir aukštakulniai. Kur link suku?

Hm… Dabar nepacituosiu, nes neprisimenu kur, bet man teko skaityti, kad toks reklamos būdas ypač masina vyrus. Kaip? Pasąmonėje jie tiki, kad įsigyję reklamuojamą daiktą, jie tuo pačiu gaus ir merginą. Taip, tą pačią nuo žurnalo viršelio. Juokinga. Iš tikrųjų vyrai žino, kad negaus, bet vien aklas tikėjimas jiems trumpam aptemdo protą.

Kitas triukas. Nusibodęs, tad ilgai neanalizuosiu. 

Oho, kokia Claudios Schiffer oda! Neįtikėtina!

Panaudokit stebuklingo kremo ir jūs. Oda bemat nušvis ir galėsit džiuginti praeivius savo švytėte švytinčiu veidu.

„Na kur gi… Nušvis… Ne tik! Įgysiu modelio veido formą, perimsiu stulbinančią sėkmę karjeroje…“ – pagalvoja moteris nejučia dėdamasi kremą į pirkinių krepšį.

Arba… Perkasi jauna mergina šampūną, kurį reklamavo ilgakasė, nė nepagalvojusi, kad žurnalo puslapyje vos telpančios nerealaus grožio plaukų sruogos tėra gudri butaforija. Falsifikatas. Photoshop’eriai išmano savo darbą.

Ech, ir kodėl mes kartais leidžiamės taip akivaizdžiai apgaudinėjami… Prigimtis? O gal tik gilus noras tikrus troškimus pasiekti netikromis priemonėmis?

Šaltiniai: nuotraukos – http://www.impressteva.lt, http://www.futurederm.com

… arba – ir mokslininkai kartais išeina iš rašto…

Internetiniame portale alfa.lt perskaičiau, kad viena fotografė surengė nuotraukų ciklą skirtą tik raudonplaukiams žmonėms (http://www.alfa.lt/straipsnis/10260638/?Raudonplaukiu.triumfas.fotoaparato.objektyve=2009-02-24_08-10). Tiesa, tame pačiame straipsnyje pastebėjau ir kitą gana skambią nuorodą „…raudonplaukiai kilę iš ateivių.“ Spūstelėjau. Ir ką gi ten radau? Oho ho, raudonplaukiai – žmonių ir ateivių hibridai, turi kai kurių biologinių skirtumų, mažiausią plaukų kiekį, susiformavo dėl mutacijos ir t.t. ir pan.

Hm… Nei aš pykstu, nei ką… Smagu apie save naujų dalykų sužinoti.

Ir ypač smagu, kad raudonplaukiai sudaro mažiau nei 2% populiacijos. Be to, jų skaičius pasaulyje sparčiai mažėja.

O ne, pasaulį ištiko rimta grėsmė! Raudonplaukius į raudonąją knygą rašykit! Ir kuo greičiau!

Šaltiniai: http://www.alfa.lt, Nicole Kidman - http://www.blogas.lt

Vakar vakare sugalvojau po dar nematytus tinklaraščius (blogus) pavaikščioti. Atsiverčiau http://www.hey.lt, spūstelėjau interneto reitingų skiltyje – asmeniniai ir mano smalsumui patenkinti išmetė populiariausių šio tipo puslapių šimtuką. Viso TOP 100 neanalizuosiu, taip jau patenku (!) aš į jį, bet ne apie tai dabar norėjau pasakoti. Mano dėmesį patraukė dviejų tinklaraščių turinys. Tiksliau ta pati juose aptariama tema, tačiau visiškai priešingas matymo kampas. Aptariamas vienas Europos kultūros sostinės 2009 renginys. Dariaus Kairaičio antraštė skelbia: „Ledinis barokas, o gal bardakas?“ Tuo tarpu Rasos Martens: „Kultūros sostinės svarba man ir ne tik man..“

Gerai, skaitom toliau.

Darius rašo savo pastebėjimus juos iliustruodamas nuotraukomis: „Pačios ledinės skulptūros įspūdžio nepadarė“, „Kažkokios neišbaigtos, ant greičio iš ledinių blokų sumūrytos kompozicijos“, „Ir tai vadiname Europos sostinės vardo vertu kultūros renginiu?“, „Šita iš vis panaši į kažkokią, atsiprašant už išsireiškimą, balandžių kakalais „aptaškyta” skulptūrą“ ir pan. Itin įtaigi išvada: „Žodžiu totali nesąmonė. Ačiū Dievui, bent pinigų niekam (išskyrus stovėjimo aikštelių aparatus) nereikėjo mokėti.“

Rasa lyg ir būtų galima suabejoti, nes ji nesiremia faktais, vaizdine medžiaga: „Pagaliau svaiatgalį kažkoks judesys prasidėjo..Kalbu apie Rotušės aikštėje pastatytas ledo skluptūras, vaizduojančias Vilniaus bažnyčias. Kultūros sostinės vienas iš projektų “Ledinis Barokas” prasidėjo../Toks malonus šurmulys ir tarsi parodymas, kad dar neesame visiškoje depresijoje ir mums nieko nebereikia tik verkti. Žmonės šypsojosi, fotografavosi ir grožėjosi iš ledo padarytu menu.“

Kita vertus, man Rasos įrašas patinka labiau. Gal vėlgi kaltas mano nemirtingas optimizmas? Nežinau, tačiau žiūrėdama Dariaus nuotraukas nesusidariau tokios baisios nuomonės kokią jis bandė įteigti. Tiesa, dėl tos neva balandžių „kakalais“ aptaškytos skulptūros meninės vertės išties drįsčiau suabejoti, nes šis sniego statinys gana keistas. Visgi negaliu objektyviai vertinti pati nebuvusi.

Beje, dėl vienos Dariaus išsakytos minties ir po ja esančios nuotraukos savo nuomonę turiu pateikti, nes… Nufotografuota toji elgetaujanti močiutė apie kurią esu rašiusi anksčiau (sausio 23-osios įrašas - http://ligita.xz.lt/?p=52).

Mano mintys: „Kita moteris mane visada pasitinka, kai einu į paskaitas pėstute. Kelias pro senamiestį, taigi žmonių srautas nuolat užtikrinamas. Bet ši „prašytoja“ kitokia nei ankstesnioji. Tiesą sakant, ji niekada neprašo, kad ją kas nors sušelptų. Stovi išdidžiai atsirėmusi į pastato sieną ir laukia. Praeinantys patys turi susiprotėti, kad jai reikia pinigų. Ne sykį girdėjau jos reakciją gavus monetų: „Ačiū.“ Toks trumpas, lyg be emocijų. Nėra jokio apsimestinio raudojimo ir šūkavimų: „Tepadeda tau Dievas, vaikeli!““

Dariaus: „O štai ši močiutė prieš tai sėdėjo ant palangės ir nutaisiusi liūdną veiduką prašė išmaldos. Vos tik pamačiusi, kad aš išsitraukiau fotoaparatą ji staigiai atsistojo ir nusisuko. Man ją pavyko nufotografuoti tuo metu kai ji atsisuko pažiūrėti ar aš nuėjau“

Prisipažinsiu, gal kiek sutirštinau spalvas su tuo išdidžiu atsirėmimu į sieną ir reikėtų sutikti, kad moteris veikiau atrodo liūdna nei išdidi, tačiau, bliamba, pro tą vietą vaikštau n kartų (kartais net kelis kartus per dieną) ir elgetaujančioji tikrai manęs nė sykio neprašė pinigų. O gal vieta kita? Susipainiojau, nebeatpažįstu. Bet močiutė tai tikrai ta pati. Jei ką… Reikės ją pavadinti migruojančia močiute.

O šiaip… Paskaitai žmogus tokius įrašus ir tik dar kartą įsitikini, jog subjektyvumas klęsti. Teisi Zita sakydama, kad žmogus privalo nešiotis galvą ant pečių. O užvis geriausia viską pačiam pamatyti, patirti. Deja, tai ne visada įmanoma, tad tenka kliautis kitų patirtim. Galvojant savo galva.

Šaltiniai: tinklaraščiai - http://www.martens.lt, http://www.pavaryk.blogspot.com, nuotraukos – http://www.pavaryk.blogspot.com, http://alvalentine.files.wordpress.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

 

 

Ką jūs manot, mielieji? Atsiverčiu šiandien delfį, o ten: „Pravieniškėse kaliniai triukšmingai vijo žiemą iš kiemo“! Panaršiau dar po kelis puslapius – blynų receptai, kaukės ir pan., tada galutinai supratau, jog šiandien Užgavėnės. Puiki šventė norint atsikratyti įgrisusios žiemos. Sudeginam Morę, prisivalgom kaip didžiausi rajūnai, žiema išsigąsta tokios atakos prieš ją ir pabėga. Štai ir dabar girdžiu už lango: „Aaaaa! Ar jūs suprantat ką darot?! Jums tai atsirūgs. Aš grįšiu… Grįšiu… Nuo gruodžio vėl jums ramybės neduosiu… Snigsiu, šaldysiu ir visaip kaip jus vanosiu. Vanosiu… Nosiu… Siu… U…“ Lapnoja sunkiomis pėdomis per sniegą, bet širdį jau tirpdo jauki pavasario šiluma. Myliu pavasarį. Vasarą dar labiau.

Tiesa, nesu tikra, kad žiemos jau rytoj nebeliks. Nuo kovo 1-os imsiuos sankcijų prieš gamtą, o kolkas galiu ir pakentėti. Gi nedaug beliko.

Meluoju, jog tik iš internetinių portalų sužinojau apie Lietuvą aplankiusias Užgavėnes. Žinojau ir anksčiau šiek tiek, bet šiaip… Kai jos kilnojama šventė kaip ir Šv. Velykos, sunkoka visąlaik nuspėti kada bus.

Blynų dar nevalgiau. Apskritai šiandien mažokai valgiau. Na, dėl tam tikrų peripetijų, kurios tautai neįdomios. Visgi planuoju vakarop panaudot obuolių atsargas (teta privežė). Išsitraukt miltų, cukraus, cinamono ir užmaišyt tešlą. Kepsiu garbanotų blynelių. Ir kirsiu net ausys lapsės! Nesipriešinu ir masiniam blynų kepimui, taigi kas norit, galit užeit į svečius.

Keista, kad neužeina vaikų prašančių pinigus krapštyti… Būdavo Utenoj gyvenant užlekia vienas kitas. Pasigražinę netiktai. O kaip mes darydavom? Neturėjom didelio polinkio skurdinti kaimynų, tai kartais persirengdavom kuo nors… ir… Eidavom pas save į namus atgal. Žinoma, paskambindavom į duris blynų ir kavos paprašyti, tik reakcija kikenanti būdavo… Įdomu kodėl mus atpažindavo? Gi taip gerai užsimaskuodavom. Oh…

Na ką? Sveikinu su Užgavėnėmis. Vykit žiemą iš kiemo. Hm, gal, jei visi ypač įnirtingai vysim, žiema tikrai pranyks? Pranyks, tik kurį laiką dar girdėsim ūmius nepasitenkinimo šūksnius. Ir tegu.

Šaltiniai: nuotrauka – http://www.tax.lt

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

 

 

 

 

 

Šiomis dienomis daugiausiai aptarinėjau įvairias žiniasklaidos sritis, tačiau pastebėjau, kad radijas liko užmarštyje. Norėdama ištaisyti šią klaidą šiek tiek papasakosiu ką sužinojau per pratybas radijo studijoje. Jas vedė žurnalistikos instituto lektorius Artūras Laskauskas.

Pratybų eiga:

Įbėgau pavėlavusi ir iš karto buvau pradėta tildyti, nes vyko eksperimentas – dalyviai turėjo per kuo trumpesnį laiką prisistatyt, atskleist kiek patirties turi radijuje, koks santykis su juo ir… Ko bijotume jeigu jau rytoj reikėtų pradėti darbą radijo stotyje.

Manau, kad iš visų prisistačiau trumpiausiai. Kodėl? Dorai nė nežinau, gal pritrūkau žodžių. O gal tiesiog esu apsigimusi radijo laidų vedėja (šitai mažiausiai tikėtina).

Po eksperimento dėstytojas aptarė visų garsiai išsakytas mintis, davė reikšmingų patarimų. Labiausiai atmintin įstrigo:

* klasikinio interviu modelis yra ne daugiau kaip septyni klausimai

* visai nekalbus arba pernelyg kalbus pašnekovas – problema

* žmonės klausymuisi skiria apie 90% dėmesio

* radijuje reikia laiko kontrolės

* klausytojo dėmesys atbunka jau po pirmų trijų minučių (vėliau tai kartojasi tam tikrais laiko intervalais)

* geriausia, jog radijo sakinys būtų iki 7 – ių žodžių

* jeigu blogai jaučiamės studijoje, nerimaujame, reikia gerai pagalvoti ar yra dėl ko

* vienas sakinys – vienas teiginys

* svarbi pauzė ir loginis kirtis

* prieš kalbant radijuje reikia sau išsiaiškint pagrindinę mintį

Šaltiniai: LŽC paskaita – pratybos, nuotrauka – http://teejay648.files.wordpress.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“