Ligi Dangaus

„Niekas nesikeičia“, „Tegu valdžia mane išlaiko“, „Reikėtų pradėti dirbti…“, „Niekas man nieko neduoda“, „Kruizu plauksiu būdamas danguje“ – tokius ir panašius pasakymus man teko girdėti iš kai kurių žmonių. Abejingus, nuo savęs atitolinančius bet kokią atsakomybę, pesimistiškus. Be vidinės ugnies. Ar pulsiu ką nors kaltinti? Ne, tik norėčiau pasvarstyti – kada mes sustojame?

>< po ilgų metų alinančio darbo, kurio nevainikuoja norimas rezultatas

>< po netekties

>< po virtinės nesėkmių gyvenime

>< kai nebeturime jėgų pasakyti „ne“ vidinei griūčiai

>< …

Vakarykštis susitikimas ir jo metu gauta dovana (ačiū ačiū ačiū x)) leido tik dar tvirčiau pajusti – aš nenoriu sustoti. Tik ne dabar.

Apskritai ar verta sustoti? Ne, nes visada yra paskutinė išeitis. Priminkit apie tai kiekvienam jums brangiam žmogui, kuris, jūsų manymu, nenumaldomai artėja link… Sustojimo.

P.S. Sustoti = pasiduoti

O čia… Daina mano čempionams:) Sėkmės;)

Queen – We Are The Champions

Šaltiniai: nuotrauka - http://releasedfromjail.com/images/475619.jpg

Jetau, vakarykštė pavasariška nuotaika man niekaip iš galvos neišeina. Ir ji taip giliai įlindo, kad mintimis net į vasarą nusikėliau! Sakytumei kaip kokiam filme „Atgal į ateitį“. Fantazuoju, kad jau šiemet tai mūsų apleistą sodą paversiu rojumi. Tikrai tikrai. Atsimeni, Indre, kai svaigau, jog sukursiu jame ką nors gražaus? Tai va, aš vėl apie tą patį. Gaila, kad jau kovas, o aš dar nenusipirkau grėblio, kastuvo, plūgo ir pan. dalykėlių. Nieko tokio, nusipirksiu ir tada… Vualia per dobilieną!!! Ech, ne, na sakau, kad geras oras mane kažkaip įdomiai veikia.

Sodas. Upė prie pat, bet ji smukdo žemę. Nemoku tinkamai paaiškinti, bet įsivaizduokit – kasmet žemės plotas vis mažėja mažėja, o vandens – didėja. Ir dar bebrai obelis valgo. Nedaug beliko. Ką mes tada valgysim, kai nebeliks obelų, tuo pačiu ir jų vaisių? (trenktai išsireiškiau, žinau, šiuo metu jūs jau gulit po stalu iš juoko). Oh…

Atsimenu, kai sode dar buvo gyvybė ir sujudimas, mano šviesaus atminimo močiutė sėdėdavo ant suoliuko ir visiems komanduodavo. Nors ką ten, kai turėjo parako ir pati ką nors nuveikdavo, bet visgi… Komanduodavo daugiau – tai liepdavo kolorado vabalus nuo bulvių nurinkinėti ir traiškyti, tai piktžoles rauti… Tada – tingėdavom ir spyriodavomės, o dabar… Die, kad kas sugrąžintų tuos laikus.

Ha ha, tarstelėjau ir pagalvojau: „Aš pati noriu juos grąžinti!!!” Patikėkit, žiauriai noriu. Kaip niekada anksčiau. O, bet, tačiau… Ne, jokių abejonių.

Viską ten atnaujinsiu, susuksiu, prisuksiu, o tada savo tinklaraščio lankytojus į sodo atidarymo ceremoniją pakviesiu. Pamišėliškai skamba? Man irgi. Tačiau kas pasakė, kad skamba neįmanomai? Niekas. Vadinasi belieka judėt pirmyn.

P.S. Apsiskelbiau, tai niekur nebedingsiu;)

P.P.S. Velniava, kaip tą žemės smukimą sustabdyti…

Nervingas rytas ir pasakiška diena. Šiandien vėluodama (reikia dėkoti tam tikriems asmenims) išskubėjau į paskaitą ir ką jūs manot? Tik pravėrus laiptinės duris mane užplūdo nenusakomas džiaugsmas – lauke užuodžiau tą tikrąjį pavasarį!!!

Ir ką?! Dabar jaučiuos tokia pakylėta, kad net planuotos odės optimizmui nebepavyks sukurti. Nieko, tai ir nekursiu. Tiesiog pasidžiaugsiu – pavasaris jau čia, vadinasi galėsim tuoj mesti striukes į šiukšlių konteinerius, traukti iš spintos mini sijonėlius (vaikinai, tik nesusigundykit šia mintimi…), bliuskutes trumpomis rankovėmis ir pasileisti laukais plėvesuodami plaukais.

Būsim įsimylėję gamtą arba vieni kitus ir bus pasakiškai gerai. Ech, sėdžiu pravėrusi langą, kvėpuoju gaiviu oru ir galvoju: „Ir ką gi naujo šis pavasaris atneš?“

Galvoju, o tuo metu nuo sekcijos viršaus mane akylai stebi katytė Perla. Primerkė akis.

Matyt, išgirdo paukštelius čiulbant. Žvilgt ir aš: ogi tikrai! Ant dar plikų medžių šakų tūpčioja keli šaunuoliai.

Mhm, iki mano gimtadienio liko vienas mėnuo ir aštuonios dienos. Jau pradedu skaičiuoti laiką.

Skaičiuoju ir einu gardutėlės arbatos virtis. Ant pakelio rašo, kad joje yra apelsinų žievelių, imbierų, vanilės ir kitko. Miela, jauku.

O čia – Natalia Oreiro „Cambio Dolor“

Žinau, sakysit, ši mergikė visai pervažiuota, jei mums ispaniškas serialų dainas siūlo, bet ką daryt, jei dabar tokia mano nuotaika?

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

„Žodžiai turi galią naikinti ir išgydyti. Kai jie yra tikri ir nuoširdūs, jie gali pakeisti mūsų pasaulį.“ - Gautama Buddha.

Ar jūs tuo tikite? Aš tikiu. Gaila, kad dažnai mes pasakome per daug ar per mažai. Tarstelime per daug – įžeidžiame žmogų ir situaciją pataisyti jau būna per vėlu. Pasakyta tai pasakyta. Belieka tikėtis, jog pašnekovas atlaidus. Per mažai – prarandame. Nejaugi jums niekada nebuvo taip, kad degte degėte noru ką nors pasakyti, bet neišdrįsote? Kodėl? Kodėl mes linkę slėpti savo jausmus net jei žinome, jog jie tikri?

„Nenoriu apnuoginti sielos.“ – taria vienas.

„Bijau ką pagalvos…“ – atsidūsta kitas.

„O iš kur aš galiu žinoti? Gal mano mintys apgaudinėja mane patį?“ – nuščiūva trečias.

Painiavų painiava ne kitaip. Nenuostabu, kad ilgainiui tampame įtariais ir į visus gera linkinčius žiūrime su neslepiama panieka, nes neva mes susipainioję, tai ir kiti tokie patys: „Brolyti, gal tau smegenys susisuko? Iš kur tu gali žinoti ko nori iš gyvenimo ir apskritai – kodėl tu toks laimingas?“ Skystasis  brolytis suabejos tai išgirdęs: „Hm, o gal jis geriau žino ko aš noriu?“ Tuo tarpu tvirtasis tik šyptels ir atsainiai mestels: „O ką, nepatinka? Gal aš savyje turiu SLAPTĄ MECHANIZMĄ, kuris gamina supratimo piliules?“

Šiaip ar taip, patarčiau laiku pastebėti tvirtuosius brolyčius. Žinoma, linkėčiau ir patiems jais būti, tik tai velniškai sunku ir neišlavinama per vieną dieną. Mechanizmui pagaminti reikia daug resursų. Daug, bet ne iki tokio lygio, kad net ir senatvėje liktume nesusipratėliais ir nesupratusiais. Gi supranti save, supranti ir kitus. Tuomet lengviau bendrauji, atsakai už savo mintis, o sakomi žodžiai tampa nebe tokie užgaulūs.

P.S. Ech, tie jau veikiantys mechanizmai… Tai ręžimas ne tas nustatytas, tai kas nors baterijas pavagia… O kaip su jūsiškiais?

Šaltiniai – citata – http://lt.netlog.com, nuotrauka – http://mkp.emokykla.lt

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Šis įrašas, kurį netrukus perskaitysite, gimė labai juokingomis aplinkybėmis. Nutariau šiandien vakarop trumpai po miestą pasivaikščioti. Galvojau įkvėpsiu gryno oro ir grįšiu namo. Taip ir padariau. Tiesa, tuo pačiu jums naujos medžiagos parnešiau. Apie vėliavas.

Kaip žinote, šiandien Kovo 11-oji – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena ir gyventojai turi savo namus papuošti vėliavomis. Nusižengusiems taisyklei gresia bauda nuo 20-60 litų*.

Ir štai aš išlendu į lauką. Pradedu eiti, kur akys veda. Vienoj pusėj gatvės valstybinė vėliava švyst, kitoj – švyst. Tik dzingt man į galvą: „Ha ha, paskaičiuosiu kiek vaikštinėdama jų atrasiu.“ O kad būtų dar įdomiau, nutariau skaičiuoti ir laiką.  Kągi…

Vaikščiojau 17 minučių, pakeliui radau 28 Lietuvos vėliavas. Taigi, vadinasi vidutiniškai per 36 sekundes po vieną. Tiesa, neįskaičiavau kitokių pasitaikiusių vėliavų. Ant policijos automobilio kabėjo mažas egzempliorius (tokių ypač pagausėja, kai mūsų šalies krepšinio komanda dalyvauja tarptautinėse varžybose), praėjau pro Kinijos Liaudies Respublikos Ambasadą, kur puikavosi jų vėliava, viešbutis „Algirdas City Hotels“ taip pat turėjo saviškę (ne Lietuvos).

Žodžiu, įvairiausių vėliavų nors vežimu vežk. O gal tik man taip pasisekė.

Šaltiniai: nuotrauka – http://kauno.diena.lt, * – M-1 informacija.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

„Ir pagaliau 1990 metai – Kovo 11-oji. Sovietinėje imperijoje atsirado plyšys, pažymėjęs Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Atsirado galimybė išlikti mums, kaip tautai, su savo kalba, su savo kultūra. Atsirado galimybė dirbti sau, o ne svetimųjų labui, sutrupėjo geležinė uždanga, skyrusi mus nuo kitų pasaulio šalių.“

Šiandien Kovo 11-oji. Diena, kuri prieš devyniolika metų mus patikino – jei netekome laisvės, tai dar nereiškia, kad turime palūžti. Geriausi laikai jau netoli:

„Klegename garsiai lyg maži vaikai

Ir jaučiamės narsiai, nes geriausi laikai

Taip kerinčiai šildo dar vėsias rankas

Ir sočiai pagirdo ištroškusias dvasias.“(L.R.)

Antroji sovietų okupacija trūko ilgai (1940-1990), bet Lietuva nepabūgo priešų. Tąkart buvome atkaklūs, tikiu, kad tokiais išlikome ir dabar.

Ir tiesiog gražūs, viską pasakantys žodžiai: „Nepriklausomybę Lietuva pasirinko 1918-aisiais. 1990 m. kovo 11-ąja Lietuva dar kartą patvirtino savo pasirinkimą.“

Tad su Kovo 11-ąja, mielieji.

Šaltiniai: citatos, nuotrauka – http://www.xxiamzius.lt, http://www.mokslai.lt