Privalu turėti savo asmeninį prekės ženklą, nes jo neturėdamas darbo rinkoje esi tik „pilkoji masė“ (A. Olšauskas), tačiau tuo pačiu per didelis viešumas žlugdo individą (L. Donskis).

Nors tinklaraščių laukia puiki ateitis (D. Bagdžiūnas), jie vis vien išmirs (S. Bartkus).

Artimiausiu metu reklamos užsakovai turėtų susidomėti tinklaraštininkais, tad jiems ypač palankios galimybės užsidirbti (D. Blynas), bet žiniasklaida ir toliau nemokamai naudosis tinklaraščių turiniu (A. Račas).

Apskritai labiausiai norėtųsi prieštarauti Simonui Bartkui (nors kas nesipriešintų kone gyvas kasamas po žeme?). Visų pirma jis pesimistiškai teigė, kad tinklaraščių laukia mirtis, o savo pranešimą užbaigė demonstruodamas nuotrauką, kurioje pavaizduota pupos formos skulptūra miesto centre. Esą ta pupa – puikus tinklaraščių pavyzdys. Taip, dabar tai madinga, žmonės lankosi, žiūri, tačiau miesto mastu tai tik menkutė, ne itin reikšminga dalelė. Ir kas įvyks? Po tam tikro laiko tą statulą nugriaus. Kaip išnyks ir šiuo metu itin populiarūs tinklaraščiai. Mūsų keliamas triukšmas virs tokiu pačiu kaip ir komentaruose bei kasdien vis gausėjanti tinklaraštijos bendruomenė pati save sunaikins. Siaubas. Galima pamanyti, kad jau nuo šiandien reikėtų naujiems žmonėms uždrausti kurti tinklaraščius. Per daug – ši frazė nuskambėjo ne tik S. Bartkaus pranešimo kontekste. Per daug – kartojo ir tinklaraštininkai konferencijos metu neatradę savo draugų. Per daug – norėtųsi pasakyti ir man, kai taip įnirtingai kalbama apie visokius apmokestinimus. Toks jausmas, kad, jeigu tinklaraštininkams galų gale pavyks save parduoti taip kaip jie norėtų (ne už 200 ir ne už 800 litų per mėnesį), ši bendruomenė paprasčiausiai virs darbu. Su konkurencija, atlyginimais, darbo valandomis ir pan. Bet gi taip miela rašyti. Sau. Mano manymu, aš nemoku savęs parduoti;) Pažadu mokytis ir jums pranešinėti. O gal ir nepažadu. Kaip jau man dingtels į galvą… Nors dėl trikojų šunų (D. Bagdžiūnas) reikės pagalvoti:))

Klausantis pranešimų, mano dėmesį labiausiai blaškė tos trumpos tinklaraštininkų žinutės besikeičiančios dešinėje didžiulio ekrano pusėje. Mano kolegos (oho, koks pavadinimas!) skyrė kritikos pliūpsnius kiekvienam iš pranešėjų. Sužinojau, kad rožinis A. Olšausko megztinis yra tiesiog žavesio viršūnė, A. Račas yra sovietiškas, o už jo su Open Office programa padarytas skaidres reikėtų skirti pagarbą, nors kai kam jos ir „vėžį varo“, sulaižyti R. Šablinsko plaukai ir sukišti marškiniai „ne į temą“ (niekuo nesipiktinu, tik pateikiu ką perskaičiau) ir pan. Prisipažinsiu, kad man, kaip viską matyti ir girdėti turinčiam individui (ups, čia, matyt, L. Donskis šitą žodį man įpiršo), panašaus turinio žinutės trukdė. Atrodė komiškai. Be abejo, galėjau nežiūrėti, bet žvilgsnis besiklausant pranešimų norom nenorom vis nejučia nukrypdavo ne ten, kur reikia. Kalba žmogus rimtai, o visai šalia liaudis linksminasi. Žinot ką priminė? Pamokas ir televiktorinas. Organizatoriai tam ateityje turėtų skirti didesnį dėmesį. Be to, taip pat norėčiau pasiūlyti, jei tik įmanoma, susidomėjusiems asmenims suteikti galimybę gauti skaidrių medžiagą. Nejaugi neatsirastų norinčių darsyk peržvelgti tai, kas buvo pasakyta? Žinau, gal vėliau kur nors pasklis konferencijos video, bet tai ne tas pats, nors gyva reakcija irgi šaunu.

Taško nededu. Keistas tas „Login’as“. Trumpai aprėpti nepavyksta. Kaip ir žadėjau, atgarsiai dar ilgai netils ir karts nuo karto įsibraus į mano tinklaraštį. Hau. Norėjau pasijuokti, kad nervams nuraminti gavau pelę – pirštų masažuoklį. Tiesa, visos konferencijos metu jo taip ir neišsitraukiau iš rankinės…

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“