Ei, prisipažinkit, į kokius kriterijus atsižvelgiate ruošdamiesi pirkti naują kompiuterį? Bent kiek man teko pastebėti, dauguma vaikinų (vyrų) kompiuterį renkasi atsižvelgdami į tai, ar jis pagal visus parametrus yra tinkamas žaidimams… O merginos (moterys)? Pavyzdžiui, aš pati tokiu atveju pademonstruoju „ypatingą“ išprusimą pirmiausiai įvardydama vaizdo ryškumą, talpą, gal dar užsimindama, kad būtų visai šaunu, jei nebūtų lėtas kaip vėžlys ir… Be abejonės, neužmiršdama pasidomėti ar tame kompiuteryje yra „Word“ (taip, būtent taip ir klausiu, visas „MSOffice“ programų paketas tuo metu man kažkur paslaptingai dingsta…) programa. Ir jei nėra, privalo kuo greičiausiai jame atsidurti, nes kitu atveju bus blogai. Aš ir ilgesnius tinklaraščio įrašus dažniausiai joje rašau ir tik po to juos nukopijuoju į savo naudojamą turinio valdymo sistemą, kad galėčiau paskelbti savo skaitytojams, tad ką jau kalbėti apie jos svarbą ateičiai išsaugant pasaulio užkariavimo planus (cha cha), įvairiausią dominančią informaciją, šį bei tą rašant ar peržvelgiant kitų jau parašytus darbus. Nors didžiosios dalies šioje programoje esančių galimybių dar neišbandžiau (tik laiko klausimas, kada išbandysiu), man tai programa numeris vienas. Gal tai ir specialybinė liga, bet, tiesą sakant, jei ir taip, visai noriu ja sirgti.

Tikriausiai nieko nuostabaus, kad lygiai dėl tos pačios priežasties negaliu pakęsti šveplo rašymo (nepainioti neapykantos šveplam rašymui su neapykanta šveplai rašantiems žmonėms, nes pastaroji, mano nuomone, visai neturėtų egzistuoti, kaip kad, tarkim, nederėtų vertinti žmogaus pernelyg nukrypstant į asmeniškumus, o ne pagal konkrečius jo darbus). Kai mano tinklaraštyje kas nors pakomentuoja nevartodamas specifinio lietuviško raidyno, pirmąjį kartą maloniai užsimenu, kad jei tik yra galimybė, būtų rašoma vartojant visas reikalingas raides, antrąjį kartą tai pakartoju jau nebe taip maloniai, o po trečiojo karto (dažniausiai šio jau nebeprireikia) būnu pasiryžusi be jokios sąžinės graužaties atimti komentavimo galimybę, nes, po velnių, esam lietuviai, tai ir rašykim lietuviškai! Nors su šveplais užsienio lietuvių komentarais dar taikstydavausi, maniau, gyvenant svetur gana sudėtinga gauti tinkamą programinę įrangą, bet… Tai buvo iki šiol. Kol pati savo kailiu visko neišbandžiau ir neįsitikinau, kad nėra nei vienos rimtos priežasties rašyti šveplai!

Nėra nei vienos rimtos priežasties rašyti šveplai

Buvo taip. Į Airiją atvykau su jau iš seniau turėtu kompiuteriu, taigi dėl didžiai vertinamo specifinio lietuviško raidyno galvos nesukau. Rašiau taisyklingai ir vargo nemačiau. Tačiau kai senukas vis dažniau atsisakydavo man tinkamai tarnauti, teko jį pakeisti kitu. Deja, pastarajame iš pat pradžių neaptikau galimybės rašyti taisyklinga lietuvių kalba. Pirma mintis natūraliai šovusi į mano garbanotą filologės galvą buvo: „Tai ką dabar darysiu?“. Staigiai leidausi į paieškas internete. Ir ką Jūs manot? Atradau puslapį – http://gate2home.com/Lithuanian-Keyboard, kuris įvardijamas ne kaip kitaip, o pačia tikriausia virtualia klaviatūra (be lietuvių kalbos čia galima pasirinkti ir daugybę kitų kalbų) . „Puiku, dabar turėsiu kur siuntinėti visus tinginčius rašyti lietuviškai!“ – sumojau. Bet susitaikyti su mintimi, kad pačiame kompiuteryje neturėsiu lietuvių kalbos, vis vien negalėjau, prireikus ir trūkstamas programas būčiau tiesiai iš Lietuvos užsisakiusi. Tik pamaniau, kad prieš tai derėtų kreiptis artimiausiu adresu įvairiems su kompiuteriu susijusiems negalavimams spręsti. „Brol, man reikia lietuvių kalbos! Gal žinai, ką daryt?“ – paklausiau. „Žinau, palauk…“ – atsakė. „Laukiu, laukiu, tegu tik būna!“ – ėmiau nekantrauti. Po kurio laiko susisiekėme „Skype“ programa. „Ir?“ – nutęsiau. „Control panel – > Change Keyboards Or Other Input Methods – > Change Keyboards – > Add… – > Lithuanian – > OK – > OK“. „Taip paprastai? – išsižiojau. – Tai kodėl visi (turėjau omeny išvykusius gyventi į svečią šalį, tarp jų, aišku, ir save) rauda, kad neturi lietuviškos klaviatūros?“. „Nežinau.“ – tarstelėjo. Dar šį bei tą pasitikslinau, nes nuo skirtingų „Windows“ sistemų priklauso, kur tiksliai lietuvių kalba bus atrasta, ir ir… Nepraėjus nė penkiolikai minučių, aš susigrąžinau galimybę rašyti švarutėle lietuvių kalba!!! Labai apsidžiaugiau (beliko išsiaiškinti nustatymus telefone). Tiesa, tas faktas, kad internetas vis dar pilnas šveplos lietuvių kalbos, manęs nė kiek nedžiugina (niekas nekalba apie įspūdingą kalbos stilių ar įmantrumu pribloškiantį žodyną, nes tai jau talento bei itin nuoseklaus darbo reikalaujantis rezultatas). Kadangi dabar žinau (galbūt kai kurie iš Jūsų šiuos atradimus esate padarę jau senų senovėje ir šiuo įrašu aš tik kartosiuosi), kad nei vienas mūsų tautietis be tingėjimo ir nenoro ieškoti negali turėti jokių kitų pasiteisinimų, nenustebkit, kad kokiame nors forume ar portale aš Jums grūmosiu, šmikiai. Taškas.

„Be specifinio lietuviško raidyno galima rašyti kur kas greičiau.“ – atrėšit. Ką gi patikrinau ir tai. Atsitiktinai pasirinkau teksto ištrauką. Ją rašiau du kartus. Iš pradžių be „š, č, ž“ bei visų kitų išskirtinai lietuvių kalbai būdingų raidžių, paskui – su jomis. Ir ką Jūs manot? Nediduko tyrimo rezultatas – visiškai vienodos apimties tekstą be specifinių lietuviškų raidžių parašiau per tris minutes ir trisdešimt dvi sekundes, su – per tris minutes ir trylika sekundžių (galima kelių sekundžių paklaida). Tai kas iš tikrųjų greičiau? „Tu taip pripratusi…“ – sakysit. Prašyčiau – lygiai kaip tą teigiantys esate pripratę rašyti kitaip! „Pripratimas ir rutina yra „laiko vėžys.““ – kadaise yra pastebėjęs airių kilmės dramaturgas Samuel Beckett. Tad jei jau rutina neišvengiama, kodėl nesuformavus gerų įpročių? O dėl kokių priežasčių kiekvienas nuoširdžiausiai galime atsakyti tik pats sau…

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“