„Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis!“ – kadaise ištarė Leninas. Ir jei nuo paties Lenino pasiekimų vertinimo susilaikysime, reikėtų pripažinti, kad šis jo šūkis apie nenutrūkstamą mokymąsi labai geras. Ypač dabar, kai pasauliui tikrai reikia įvairiapusiškų asmenybių. Pavyzdžiui, kodėl turėtum sakyti, kad kažko nežinai ar nemoki? Sakyti ir nė nepasidomėti ta sritimi. Juk kai taip elgiesi, iš karto apriboji savo galimybes. Susikūrusi savo tinklaraštį prie visos kitos informacijos skiltyje „Apie mane“ įterpiau iš pirmo žvilgsnio visai nekaltutę frazę „mokausi, kai prisiverčiu“ (dabar jos nebeliko). Suprask, mokymasis man tikra kankynė, iš paskutiniųjų stengiuosi jo išvengti ir tik jau visai įsprausta į kampą imu knygą į rankas. Tikriausiai taip ir buvo. Gal. Bet kodėl? Kiekvieną kartą prisiminusi kaip leisdavau didžiąją dalį kūno kultūros pamokų, nesusilaikau nešyptelėjusi (nors tai ir ne knygos, bet visgi). Tiesiog lėkdavom į valgyklą ir kimšdavom bandeles. Ir kas galėtų tuo patikėti, kai dabar, vos kalba pasisuka apie aktyvią fizinę veiklą, energingai tarsteliu – mėgstu sportuoti. Mėgstu!! O sukti lanką išmokau jau baigusi mokyklą, nes joje kažkaip niekam nekilo mintis, kad to galima mokyti… Norėjau ir išmokau. Iš tikrųjų visai norėčiau išmokti ir šokti. Nors… Mokykloje buvau ganėtinai prasta šokėja, kuriai į porą parinkdavo lygiai tokius pačius netikšas. Taip gręžiodamasi į mokyklinius laikus kaskart pagalvoju, kad turbūt esminė problema čia ir yra – būti visiškai abejingu. Arba versti kažką daryti. Jei esi mokytojas, turi būti griežtas, bet ne diktatoriškas. Turi mylėti savo darbą, mokiniai privalo jausti, kad Tu puikiai išmanai savo dalyką ir kad bet kada jie gali į Tave kreiptis pagalbos. Bet negali sau leisti tiek „trankyti per rankas su liniuote“ (būti diktatoriumi), tiek „lūzerius“ palikti likimo valioje, nes jie „lūzeriai“, iš kurių neverta nieko tikėtis. Bene geriausiai čia turbūt tiktų žodis – pažadink. Pažadink žmoguje norą kažką daryti. Aišku, tokiu atveju gali padaugėti darbo Tau pačiam, bet… Jei jau pasirinkai mokytojo profesiją, suprask, kad stiebdamasis pats, skatinsi stiebtis ir savo mokinius. Koks viso to tikslas? Žmonės. Žmonės, gyvenantys su Tavimi, šalia Tavęs, jų elgesys bei požiūris į save ir kitus.

Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis!

Ir kodėl gi man taip panūdo rašyti apie mokymąsi? Ech, sėdžiu prie stalo, žvelgiu į prieš pora dienų iš Lietuvos į Airiją atkeliavusį pažymėjimą, patvirtinantį, kad mažiau nei prieš mėnesį išklausiau tam tikrus kursus ir sėkmingai išlaikiau žinių patikrinimo testą, ir toks džiaugsmas sielą apėmęs, toks džiaugsmas. Kaip nepaprasta! Koks pasaulis mažas. Klausaisi tiesioginių nuotolinių vaizdo kursų gyvendamas toli nuo tėvynės ir švilpauji patenkintas. Puikumėlis. Kita vertus, kadangi retai ką nors priimu kaip savaime suprantamą dalyką, nejučiomis į galvą skverbiasi mintis – kažkas diena iš dienos kantriai mokėsi, gilino žinias bei atsakingai dirbo, kad tai kuo mes naudojamės ir jau nebesusimąstome, iš kur visai tai atsirado, taptų mums įprastu dalyku. Vadinasi, tam reikėjo ŽINIŲ. Ir nors neva „…žinios šiuolaikiniame pasaulyje praranda vertę.“ (www.delfi.lt) nesinorėtų visiškai su tuo sutikti, nes dėmesys formai prikausto, bet niekada neturi tiek išliekamosios vertės, kiek dėmesys turiniui. O ir šiaip – kodėl turinys ir forma negalėtų eiti išvien? Tarkim mano mėgstamas rašytojas Albert Camus. Abejoju ar kas nors galėtų ginčytis, kad jis nebuvo kūrybiškas, bet lygiai taip pat jis buvo labai intelektualus žmogus. Gal daug žinodamas Tu kartais ir apriboji savo galimybes atrasti, nes remiesi išankstinėmis nuostatomis, tačiau manau, kad užsidaryti į dėžę ir nieko nematyti taip pat nereikėtų. Ir niekaip nesuprantu kodėl „pasitikėjimas savimi, savivertė, gyvenimo džiaugsmas, smalsumas, atvirumas, socialiniai gebėjimai“ (ten pat – L.) turėtų būti atskirti nuo išsilavinimo. Būna, kad žmogus labai pasitiki savimi, ką ten – kone save dievina, bet stovi užsilipęs ant statinės, šūkauja ir nieko nepasako. Tai tuščia. Tad kodėl nepasirinkus siekti pilnatvės?

Šaltiniai: nuotrauka – www.swiga.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“