… mokyklinio amžiaus…
… dažniausiai gyvena asocialiose šeimose…
… galima sutikti netoli prekybos centrų, turguose…
… žvilgsnis skvarbus, analizuojantis kiekvieną žmogaus judesį…

Veikiausiai kiekvienas esame bent kartą susidūrę su tokiais vaikais. Esu susidūrusi ir aš. Papasakosiu jums apie vieną įsimintiniausių savo susitikimų su mažuoju kišenvagiu, kuris įvyko jau senokai, bet prisiminimai gyvi lyg tai būtų nutikę vakar.

Vakaras. Žiema. Mama duoda savo (!) piniginę ir išsiunčia mane į parduotuvę. Joje greitai susirenku reikiamas prekes ir skubu prie kasos už jas atsiskaityti. Sudedu, ką turiu, pardavėja skaičiuoja. Mindžikuoju, laukiu. Pajuntu į mane įsmeigtą žvilgsnį, žvilgterėjusi pamatau, kad šalia stovi berniukas ir įdėmiai žiūri. Rodos, seka mano judesius, ką aš darau. Pagalvoju: „Hm, tegu žiūri, jeigu nori. Man netrukdo.“ Susimoku. Išeinu iš parduotuvės, lipu laiptais. Tasai stebintysis kartu su manim. Netrukus išgirstu: „Gal paskolinsi dvidešimt centų?“

Kol neužsuku už tamsaus parduotuvės kampo, dar spėju pasvarstyt, kad gal ir „paskolinsiu“, negi gaila. Tačiau… Kai praeivių nebesimato, aplink tik daugiabučiai, iš kurių kaip tyčia niekas neišeina, mano bendrakeleivis sušunka: „Gi paskolink, mačiau turi!“ ir nė nelaukęs mano reakcijos puola prie manęs, bando įkišt ranką į striukės kišenę, į kurią įsidėjau piniginę. Išsigąstu. Įsivaizduokit – vienoj rankoj laikau daug sveriantį pirkinių krepšį, kita – tvirtai spaudžiu striukę, kad iš jos neišplėštų pinigų ir dar stebiu, kad kišenvagis nesumanytų išsitraukt peiliuko ar ko nors panašaus. Beje, tenka ir gintis kažkaip, tad savosiomis puolu mindžioti užpuoliko kojas. Neprisimenu visų žodžių, kuriuos jam tada sakiau, bet į atmintį įstrigo ši frazė: „Aš rėksiu!“

Taigi… Stumdomės stumdomės, atmosfera kaista, kol galop… Nežinia kas nutinka – ar berniukas pamato artėjantį praeivį, ar paprasčiausiai pavargsta, bet jam nepavyksta manęs apvogti. Supykęs jis pasistengia bent šiek tiek man pakenkti, todėl atžagariu rankos judesiu tėškia man nuo veido akinius (ech, juos jau senokai esu iškeitusi į kontaktinius lęšius) tiesiai į murziną sniegą. Tėškia ir pabėga. Bėgu ir aš. Nesidairau atgal, galvoje sukasi vienintelė mintis: „Greičiau namo, greičiau namo!!!“

Su šiuo mažuoju kišenvagiu mieste prasilenkėm dar ne kartą. Jam nieko nesakiau. Dabar, kai jau tapau brandesnė, dėl to gailiuosi. Galbūt man reikėjo paklausti: „Kodėl tąkart tu taip elgeisi?“ Paklausti ir apie jo šeimą. Gal jam sunku pragyventi, dėl to jis verčiasi vagystėmis. Gal šeimoje pavyzdinga elgtis nedorai. Arba, kas įtikimiausia, tėvai pernelyg susirūpinę savo gyvenimo griovimu, užstrigę nieko neveikime, tad nebematė prasmės auklėti berniuko. Gaila, nes jis iš tikrųjų nėra kaltas dėl tamsios vaikystės. Kai kiti vaikai žaidė smėlio dėžėse, lankė mokyklą, važiavo į ekskursijas, jis šeimoje tematė tamsą iš kurios nepajėgė išsivaduoti. Tiesą sakant, yra du keliai tokiems vaikams:
- matyti šlykštų pasaulį, bet sutelkus stiprybę bandyt išeiti į šviesą
- matyti… ir praradus viltį tapti vienu iš tų tamsuoliu. Juo būnant, tęsti tai, kas nedora.

Kuo mes galime padėti mažiesiems kišenvagiams? Paklausti, pasiūlyti pagalbą, pralinksminti. Tik netylėti. Kad paskui netektų gailėtis.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“