Ligi Dangaus

Vakar vakare sugalvojau po dar nematytus tinklaraščius (blogus) pavaikščioti. Atsiverčiau http://www.hey.lt, spūstelėjau interneto reitingų skiltyje – asmeniniai ir mano smalsumui patenkinti išmetė populiariausių šio tipo puslapių šimtuką. Viso TOP 100 neanalizuosiu, taip jau patenku (!) aš į jį, bet ne apie tai dabar norėjau pasakoti. Mano dėmesį patraukė dviejų tinklaraščių turinys. Tiksliau ta pati juose aptariama tema, tačiau visiškai priešingas matymo kampas. Aptariamas vienas Europos kultūros sostinės 2009 renginys. Dariaus Kairaičio antraštė skelbia: „Ledinis barokas, o gal bardakas?“ Tuo tarpu Rasos Martens: „Kultūros sostinės svarba man ir ne tik man..“

Gerai, skaitom toliau.

Darius rašo savo pastebėjimus juos iliustruodamas nuotraukomis: „Pačios ledinės skulptūros įspūdžio nepadarė“, „Kažkokios neišbaigtos, ant greičio iš ledinių blokų sumūrytos kompozicijos“, „Ir tai vadiname Europos sostinės vardo vertu kultūros renginiu?“, „Šita iš vis panaši į kažkokią, atsiprašant už išsireiškimą, balandžių kakalais „aptaškyta” skulptūrą“ ir pan. Itin įtaigi išvada: „Žodžiu totali nesąmonė. Ačiū Dievui, bent pinigų niekam (išskyrus stovėjimo aikštelių aparatus) nereikėjo mokėti.“

Rasa lyg ir būtų galima suabejoti, nes ji nesiremia faktais, vaizdine medžiaga: „Pagaliau svaiatgalį kažkoks judesys prasidėjo..Kalbu apie Rotušės aikštėje pastatytas ledo skluptūras, vaizduojančias Vilniaus bažnyčias. Kultūros sostinės vienas iš projektų “Ledinis Barokas” prasidėjo../Toks malonus šurmulys ir tarsi parodymas, kad dar neesame visiškoje depresijoje ir mums nieko nebereikia tik verkti. Žmonės šypsojosi, fotografavosi ir grožėjosi iš ledo padarytu menu.“

Kita vertus, man Rasos įrašas patinka labiau. Gal vėlgi kaltas mano nemirtingas optimizmas? Nežinau, tačiau žiūrėdama Dariaus nuotraukas nesusidariau tokios baisios nuomonės kokią jis bandė įteigti. Tiesa, dėl tos neva balandžių „kakalais“ aptaškytos skulptūros meninės vertės išties drįsčiau suabejoti, nes šis sniego statinys gana keistas. Visgi negaliu objektyviai vertinti pati nebuvusi.

Beje, dėl vienos Dariaus išsakytos minties ir po ja esančios nuotraukos savo nuomonę turiu pateikti, nes… Nufotografuota toji elgetaujanti močiutė apie kurią esu rašiusi anksčiau (sausio 23-osios įrašas - http://ligita.xz.lt/?p=52).

Mano mintys: „Kita moteris mane visada pasitinka, kai einu į paskaitas pėstute. Kelias pro senamiestį, taigi žmonių srautas nuolat užtikrinamas. Bet ši „prašytoja“ kitokia nei ankstesnioji. Tiesą sakant, ji niekada neprašo, kad ją kas nors sušelptų. Stovi išdidžiai atsirėmusi į pastato sieną ir laukia. Praeinantys patys turi susiprotėti, kad jai reikia pinigų. Ne sykį girdėjau jos reakciją gavus monetų: „Ačiū.“ Toks trumpas, lyg be emocijų. Nėra jokio apsimestinio raudojimo ir šūkavimų: „Tepadeda tau Dievas, vaikeli!““

Dariaus: „O štai ši močiutė prieš tai sėdėjo ant palangės ir nutaisiusi liūdną veiduką prašė išmaldos. Vos tik pamačiusi, kad aš išsitraukiau fotoaparatą ji staigiai atsistojo ir nusisuko. Man ją pavyko nufotografuoti tuo metu kai ji atsisuko pažiūrėti ar aš nuėjau“

Prisipažinsiu, gal kiek sutirštinau spalvas su tuo išdidžiu atsirėmimu į sieną ir reikėtų sutikti, kad moteris veikiau atrodo liūdna nei išdidi, tačiau, bliamba, pro tą vietą vaikštau n kartų (kartais net kelis kartus per dieną) ir elgetaujančioji tikrai manęs nė sykio neprašė pinigų. O gal vieta kita? Susipainiojau, nebeatpažįstu. Bet močiutė tai tikrai ta pati. Jei ką… Reikės ją pavadinti migruojančia močiute.

O šiaip… Paskaitai žmogus tokius įrašus ir tik dar kartą įsitikini, jog subjektyvumas klęsti. Teisi Zita sakydama, kad žmogus privalo nešiotis galvą ant pečių. O užvis geriausia viską pačiam pamatyti, patirti. Deja, tai ne visada įmanoma, tad tenka kliautis kitų patirtim. Galvojant savo galva.

Šaltiniai: tinklaraščiai - http://www.martens.lt, http://www.pavaryk.blogspot.com, nuotraukos – http://www.pavaryk.blogspot.com, http://alvalentine.files.wordpress.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“