- Girdi, mamyt? Galutinai apsisprendžiau – aš būsiu žurnalistas. Rašysiu apie įdomius žmones, keliausiu po pasaulį, stebėsiu kas gerai, kas blogai ir savo nuomone dalinsiuos su kitais. Žinoma, nuomonė nebus mano vieno blevyzgos be faktų, nes, jeigu rašysiu tik iš „lempos“, niekas manim nepatikės.

- O tu ar patikėtum, jei kaimynė iš penkto aukšto pasakytų, kad Kotrynos šuo pakratė kojas?

- Ne, nepatikėčiau, juk ji visąlaik meluoja… - atsiduso Mykoliukas.

- Tai štai, o tu pabandyk įtikinti tūkstančius žmonių tavęs nė nepažįstančių…

- Sunku… Bet aš pasiryžęs – esu jaunas, veiklus, atsakingas. Nenoriu nesąmonių. Nenoriu purvo. Man patinka rodyti viską taip, kaip yra.

- Viską? Visko neparodysi, nurimk, - praverdamas duris tarstelėjo vaikinuko tėtis. - Tu  bent nutuoki įsisenėjusių problemų mastą?

- Nenutuokiu, bet ketinu kuo greičiau leistis į paieškas.

- Bus velniškai sunku. Visų pirma tu nesi įgyjęs žurnalistikos bakalauro.

- O ar tai svarbu?

- Kai kam labai svarbu.

- O kai kam ir ne. Netrikdyk sūnaus, mieloji, - griežtoku balsu atraportavo Julius.

- Gerai gerai, aš nesu kvailas. Suprantu, - įsižeidęs kvėptelėjo vaikinas.

- Tai ko tu vis dar čia? Pirmyn, varyk į atradimų slėnį.

Ir prasidėjo Mykoliuko vargo dienos. Žinodamas, kad CV siųstu el. paštu niekas neskaito, jis nutarė tik trumpą klausimą dėl galimybių parašyti. Paprastai, žmogiškai, be jokių „kabliukų“ ir oficialių vingrybių.  Išsiuntė. Beveik jokios reakcijos, tik vienas kitas: „Deja…“ Sykį ir klausia mamos:

- Mama, ar normalu, jeigu į tavo klausimą nereaguojama?

- Nenormalu, netaktiška. Nebent tai retorinis klausimas.

- Aš irgi taip manau. Bet, deja, mano nuomonė į dangų nekyla.

- Nenusimink, bandyk toliau.

Ir bandė Mykoliukas. Nerimo. Po trijų mėnesių kruopštaus darbo jo paieškas apvainikavo žurnalisto pareigos bulvariniame skaitale. Ir apie ką tik vaikinas nerašė – ir apie Zvonkės kelnaites, ir apie tai, kaip M. Petruškevičius organizmo valymą darėsi, ir netgi nenutylėjo kokios spalvos kojines G. Jaunius nešioja. Nepatiko vaikinui toks darbas, bet jis manė: „Tai tik laikina… Pakentėsiu šiek tiek, įgysiu patirties… O tada kažko rimtesnio ieškosiuos…“

Kentė. Ilgai kentė. Nepraėjus nė pusmečiui buvo „pasikaustęs“ skandalų ieškotojas. Seilė nutįsdavo atsiliepus telefonu ir išgirdus kokio pop muzikantėlio balsą.

Tačiau išaušo diena. Diena, kai Mykoliuką nusipirkti pabandė. Žinoma, ne atlyginimą mokant…

- Bac, klausyk, vyras. Okey, parašai apie tai, ko nebuvo. Nuotraukikes surežisuojam ir bomba, bac. Pinigai nemaži. Ferrari per pusę nusipirksim, bac. Tada ramiai gyvensim, bac. Ką mąstai, vyras? – spjaudydamasis paklausė vyriausiasis redaktorius.

- Ramiai? Na nemanau, kad po to gyvenčiau labai ramiai, - atsiduso vaikinas.

Kas įvyko paskui istorija nutyli.

Istorija prabyla po metų:

- Jums bobo ar karė stiliaus šukuoseną?

- Bobo. Noriu gražiai atrodyti prieš savo vyrą. Visgi vestuvių metinės, – šyptelėjo žavi dama.

- Bus padaryta, - nusijuokė mikliai sušvytuodamas žirklėmis.

Svečiuose pas mamą.

- Tai kaip, sūnau, šiandien kirpykloj sekės?

- Taip pat gerai kaip ir kiekvieną dieną. Žmonės laimingi, patenkinti.

- O tu ar laimingas?

- Kodėl klausi?!

- Gi doru žurnalistu norėjai būti.

- Norėjau… Nežinau, mama, nežinau kas dėl to kaltas.

- Dėl ko?

- Kad nebenoriu. Beje, ką tėtis veikia?

- Sklaido laikraštį. Vakar perskaitė, kad Bambauskas žada didinti algas. Apskritai Bambauskas geras žmogus. Paprastas. Spaudoj rašo, jog tokio politiko Lietuvoj dar seniai nebuvo.

- O apačioj Užs.Nr. neužrašyta?

- Ne, nepastebėjau. O jau nuotraukų ryškumas… Kodėl klausi?

- Nieko, mama. Svarstau, kad kai kas vis stovi vietoje, o štai aš jau šitiek damų apkirpau…

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“