Kadangi per neapdairų įkarštį (o kaip kitaip – kai asmeniniame tinklaraštyje Tave įžeidinėja. Juk iš tiesų tik Tu gali tai daryti, nes čia yra nuosavo būsto svetainė…) paskutiniuoju savo įrašu atsisveikinau su visais, kas pas mane lankosi ir prisipažinau šiuo metu rašanti romaną, atsiprašau, jei toks pareiškimas trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Žinia apie baigtą romaną turėjo būti atskleista gėlėtos suknelės fone su tūkstančio litų ar eurų vertais fejerverkais ir pan., nes nemėgstu kalbėti apie nebaigtus darbus (kas gali garantuoti, kad juos iš viso baigsi?), bet nutiko tai, kas nutiko. Pajutusi, jog tinklaraštyje trūksta BENDRO KUMŠČIO atmosferos, suskubau atsisveikinti. Dabar manau – per daug įsikarščiuota. Tiesiog nuo pat mažumės ir iki pat šių dienų aplinką jaučiu labai stipriai ir intensyviai, nuojautos, kvėptelėjimai, atsidūsėjimai, liūdesiai bei visa kita – atrodo, viskas skrodžia mane kiaurai, kad dar viena akimirka bei tuoj tuoj susmuksiu, nes ankstesnių kartų patirtys, veikėjai, jų kančios, dienos ir naktys nepertraukiamai sukasi mano galvoje, sakytum, milijonai kitų žmonių pasaulių tarpsta many. Tai taip stebuklinga ir chaotiška, bet tuo pat metu sudėtinga, kad kartais kaip koks ypatingo kūrinio „Badas“ autorius Knut Hamsun pasijuntu bejėgiškai sugluminta: „Vos tik atsisėdu ant suoliuko ar žengiu kur žingsnį, tuoj mane apninka mažyčiai, menkučiai atsitiktinumai, niekingi mažmožiai, ir jie braunasi man į galvą, ir vėjais eina mano jėgos. Šuo, prabėgęs pro šalį, geltona rožė kokio nors pono atlapo kilputėje gali sukelti man visokių minčių ir ilgą laiką mane dominti. Kas man atsitiko? Negi Dievo pirštas nukrypo į mane? Bet kodėl kaip sykis į mane? Kodėl gi ne į kokį kitą žmogų, gyvenantį, sakysim, Pietų Amerikoje, jei jau be to negalima buvo apsieiti?“.

Įkvėpimas dažniausiai aplanko naktį, todėl tas kūrybines valandas turbūt derėtų vadinti lunatikavimu, ne kitaip. Ar prisimenat sceną iš filmo „Kaukė“ su Jim Carrey, kai jis netyčia atrado kaukę bei pirmąsyk pabandė ją užsidėti? Ji stipriais savo gniaužtais tučtuojau čiupo jį bei apglėbė visą jo senąjį „aš“ suteikdama naująjį „aš“. Būtent taip aš ir jaučiuosi pradėjusi rašyti. Iš pradžių nebūna nieko, vien tuščias atvertas  „Word“  langas (kuriu šiuolaikiškai, popieriniai tik dienoraščiai), bet pirmas sakinys, antras, trečias ir galiausiai suprantu persikėlusi kitur, į kitą pasaulį, kurio prieš pradedant rašyti nebuvo. Tai pavojinga, šiek tiek žudikiška, todėl stengiuosi pakilusi nuo stalo palikti bent kelias minutėles atsitokėjimui bei grįžimui į mums visiems įprastą kasdienybę.

Juokiuosi iš savęs, dažnai bandau nuo rašymo pabėgti, tačiau kaskart iš naujo įsitikinu, jog negaliu be jo gyventi, jis taip įaugęs man į kraują, kad kone tapęs mano nematoma, bet juntama kūno dalimi.

Tai pavojinga. Žinau. Kaip taip pat žinau ir tai, kad štai paskelbusi didžiąsias savo užmačias pereisiu į naują etapą. Kas kartu?

Šaltiniai: paveikslėlis – http://dl.freeze.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“