Balsas – darbo instrumentas daugeliui žmonių: dainininkams, aktoriams, televizijos ir radijo laidų vedėjams, naujienų reporteriams, politikams, dėstytojams, mokytojams ir kitiems. Mokėdamas sklandžiai, aiškiai reikšti savo mintis ne tik raštu, bet ir žodžiu padidini savo galimybes būti bent jau išgirstas (o ar suprastas tai jau ne maža dalimi priklauso nuo paties klausytojo). Ko daugiau reikia, jei turi idėjų, kuriomis nori dalytis su kitais?

Ne kartą išgirdau pastebėjimų, kad kalbu kažkaip kitaip nei visi, šis tas sklinda iš vidaus. Tai mane gerokai nustebino, tačiau tuo pat metu pagalvojau, jei jau taip yra, kodėl negalėčiau ties tuo daugiau padirbėti ir pasiekti dar geresnių rezultatų? Juolab kad dirbu su vaikais ir balsas kaip tik ir yra tai, kuo patraukiu arba atstumiu. Tiesa, pastebėjau, kad žmogaus vidus ir išorė yra lyg morkos su žirneliais – vienas be kito gerai, tačiau kartu dar geriau, t. y. nėra taip, kad jei jausiesi prastai, o bandysi atrodyti linksmas, viskas klostysis it iš pypkės, ne. Įvairiose veiklos srityse be kompromisų, aišku, neišsiversi, nes juk nepasakysi savo vadovui, kad šiandien mano viduje siaučia uraganas, todėl į darbą neisiu, nes reikia tą uraganą nuslopinti, tačiau bet kokiu atveju privalu siekti vidinės darnos, kuri, mano manymu, visų pirma matyti iš to, kad jautiesi užtikrintas pats savimi, žinai, kas esi, ką gali, kur dar reikėtų patobulėti, su kuo tau pakeliui, su kuo ne itin ir pan.

Šią savaitę pradėjau kursus apie darbą televizijoje ir dėstytojas per juos net kelis kartus pakartojo: „Man reikia jūsų asmenybių! Atraskit savo asmeninį balsą!!“ Labai panašiai buvo sakoma, kai prieš kurį laiką nusprendžiau sužinoti, kaip turėtų atrodyti pagal visus airiškus reikalavimus parengtas gyvenimo aprašymas. Konsultantė ne ką mažiau stengėsi, kad būtų išryškinama būtent tai, kas aš esu. Taip, šablonas egzistuoja, tačiau jis yra tik karkasas, skirtas atsiskleidimui. Kai buvo raudonplaukių knygos rengimo pradžių pradžia, internete paskelbiau bendraminčių paiešką ir į mano pačios el. paštą ėmė plaukti tuntai gyvenimo aprašymų. Manot, kad tokiu aktyvumu reikėtų tik džiaugtis? Anaiptol. Tikrai nėra lengva žmogui kažką patarti ar pasiūlyti, kai jis pats nežino, ko nori, todėl teigia, kad gali viską. Neabejoju, kad pasipraktikavęs žmogus iš tiesų gali viską (pagal galimybes), tačiau, prašyčiau, o ką jis gali geriausiai, kas jam patinka?

Į klausimą apie tai, kas man patinka, be išankstinio pasiruošimo turėjau atsakyti ir kursuose – iš keturių pagrindinių temų (pramogos, gyvenimo būdas, sportas, faktai) reikėjo rinktis tą, kuri arčiausiai širdies. O iš kur tai gali žinoti nebandęs anksčiau? Lieka tik bandyti.  Todėl aš, stovėdama prieš veidrodį ir kalbėdamasi su savimi (tokia buvo viena iš namų darbų užduočių!), bandysiu atrasti savo balsą. Ei, kur dingai? Nesigirdi. Bet aš vis tiek jį atrasiu. Turiu tūkstančius neišnaudotų bandymų.

Šaltiniai: paveikslėlis – www.blogspot.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“