Ligi Dangaus

Nė nepastebėjau kaip pralėkė dienos po to, kai parašiau apie artėjančią tarptautinę „Vilniaus knygų mugę 2009“, o lyg niekur nieko ėmė ir išaušo Vasario 12 – osios rytas.

Deja, man neteko stebėti ketvirtadienį (t.y. vakar) 10 h vykusio mugės atidarymo.

Neteko apsilankyti ir daugelyje kitų renginių. Bet kodėl aš čia jus graudinu?! Geriau pasinerkim į nuotykių aprašinėjimą kuomet aš, vis dėlto, pravėriau Litexpo parodų rūmų duris. O tai įvyko maždaug apie 15.40 h.

Nusipirkau bilietą ir nekantraudama pasileidau link įėjimo. Žinot, gi kaip būna, kai tikies kažko ir viduj net užverdi? Tai vat taip man ir buvo. Įpėdinau. Nusivilkau striukę… Visgi ką aš čia jums pasakoju? Tiesiog persikelkim į veiksmo centrą.

Prieš įeidama į pagrindinę salę buvau nučiupusi išsamią renginių programą, tad ėmiau ją sklaidyti. Puoliau dvejoti kur eiti:

1) Diskusija Istorijos mokslas tada ir dabar bei Edvardo Gudavičiaus knygos „Visa istorija yra gyvenimas“ pristatymas.

2) Algio Mickūno ir Arvydo Šliogerio knygos „Filosofijos likimas“ pristatymas.

Žinoma, buvo siūloma ir daugiau renginių, bet susikoncentravau ties šiais. Mano dėmesio nusipelnė pirmasis. Kodėl? Sugundė žodis diskusija. Maniau, pateksiu ten vidun, kur viskas virs, kunkuliuos, nerims aistros, nes… Diskusija gi! Tačiau…

Visų pirma renginys prasidėjo 16.15 h, nors turėjo prasidėti lygiai 16 h. Kas nutiko? Paprasčiausiai prieš tai toje pat salėje vyko apvalaus stalo diskusija „Baltarusija – Lietuva: draugiški kaimyniniai santykiai bendros istorijos ir dabarties kontekste“. Nujaučiu, jog va ten tai tikrai karšta buvo. Jūs tik įsivaizduokit – buvo kalbama apie DRAUGIŠKUS Baltarusijos ir Lietuvos santykius! Kažkaip keista truputėlį, kad tokia diktatoriška valstybė užsimanė mūsų dėmesio. O gal mes užsimanėm? Kita vertus, idėja graži. Gal dėl to ir užsitęsė, nes ne man vienai gražu pasirodė.

Taigi galop prasidėjo ir mano lauktas (?) renginys. Tiesą sakant, ėjau nepasidomėjusi kur einu. Ėjau ir tiek. Norėjau apsišviesti, galbūt į aistrų sūkurį patekti. Patekau. Bet nežinau ar mano viltys išsipildė. Juolab, kad pats knygos autorius – istorijos profesorius E. Gudavičius dėl tam tikrų aplinkybių savo knygos pristatyme nedalyvavo. Renginį vedė A. Švedas, kuris ir kalbino garbųjį profesorių, kad sudarytų šią knygą (Aidai). Kadangi neišbuvau iki pabaigos (norėjosi kitur išlėkt), manau, nebūtų tikslinga nupasakot eigos, tad įdėsiu jums įdomesnes mintis (gali būt šiek tiek netikslios, nes ne iš diktofono išrašytos):

„Tai knyga apie tą kartą išgyvenusią didžiausius dvasinius lūžius. Kaip sunkiai ir sudėtingai gyveno humanitarinė kultūra.“

„Tai knyga apie aistrą tiesai ir valią darbui.“

„Vadinant save prisitaikėliu išlikti švariu.“

„Gudavičiui tarsi nėra jokių paslapčių istorijoje.“

Kitas renginys, kuriame aš apsilankiau, buvo knygos „Reklamos žmogaus išpažintis“ pristatymas. Prisipažinsiu, esu leidyklos „Baltos lankos“ leidžiamų knygų mylėtoja (vien ką reiškia Haruki Murakami, Albert Camus vardai), tad tiesiog negalėjau neapsilankyt.

Prie durų būriavosi saujelė tokio paties jaunimėlio kaip ir aš. Netyčia pamačiau, jog vienas rankoj laiko tą pačią knygą, kurią buvo ruošiamasi pristatyti – ryškiai raudoną, apvilktą peršviečiamu aplankalu, kurio viršuj švytėte švytėjo daugmaž toks užrašas „Knyga pakeisianti jūsų gyvenimą.“ Pamaniau: „Oho, netgi šitaip.“ Smalsumas sukilo kaip reikiant. Visgi prieš prasidedant renginiui dar truputį paklaidžiojau, buvo įvairių svarstymų gal klausytis Baltarusijos (!) Respublikos Valstybinės filharmonijos solistų ansamblio „Klasik – avangard“ koncerto, tačiau ne… Grįžau (;)) prie pirminio pasirinkimo.

Reklama man kažkodėl asocijuojasi su nestandartiniais sprendimais. Ir šįsyk nebuvo apsieita be jų. Knygų leidėjai užuot nuobodžiai atburbėję kokia ši knyga gera ir nuostabi pasirinko kitokį sprendimą – parodė mums kino filmo anglų kalba ištraukas. Užtemo šviesos. Prasidėjo. Pasijutau kaip kino teatre. Vualia! Visokiausių smagių vaizdų, kalbų. Ypač įstrigo toks juokingas reklaminis intarpas (iš nespalvotų kadrų spręsčiau, kad ankstesnių laikų), kuriame mergina „Dove“ muilu prausė veidą. Atrodė tokia laiminga, nenusakomai. Lyg tas muilas būtų stebuklas. Ech, tie reklamos žmonės, moka pritraukti!

Įsiminė šios mintys apie reklamos specialistą Davido Ogilvy (knygos „Reklamos žmogaus išpažintis” autorius):

„Norėjo būti prisimintas kaip idėjų žmogus.“

„Pirmas akademiškai apibrėžė reklamos objektus.“

„Samdė tik geriausius žmones.“

„Škotas su be galo turininga kalba.“

Renginio vedėja pabaigoje atsakė į klausytojų klausimus ir, be to, patikino, jo ši knyga ne tik reklamos žmonėms, bet ir verslininkams, kitų sričių specialistams.

Kadangi 18 h vykusio Atšildyk meilės ledą savo sieloj. Šekspyro „Sonetų“ pristatymo nežiūrėjau (dar ne Šv. Valentino diena…), tai dar pavaikštinėjau po salę. Knygų gausybė, matyt, organizatoriai neveltui 10 – ajai knygų mugei pristatyti pasirinko tokį skambų šūkį „Tiražas – trys milijonai!“ Žmonių, renginiui besibaigiant, nebebuvo tiek daug kiek pradžioje, bet ech… Mane „veža“ mintis, kad dar yra skaitančių, lavinančių savo protą, suteikiančių naujų minčių savo sielai. Manau, tai nuostabu.

P.S. Dėkoju vienam šauniam bičiuliui iš kurio gavau dovanų Haruki Murakami knygą „Mylimoji Sputnik“. Sklaidžiau visą vakarą. Spėju, kad nekalti sklaidymai greitai baigsis skaitymu iki paryčių, nes šitas rašytojas yra vienas iš mano narkotikų.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“