WU klausia:

Ar sieji savo ateities perspektyvą su nukritusių ant žemės kankorėžių rinkimu?

Taip, sieju. O jeigu rimčiau… Kiek žinau, tu šitą darbą atradai Asmenų iki aštuoniolikos metų darbo reglamentavimo skiltyje „VAIKAMS NUO KETURIOLIKOS IKI ŠEŠIOLIKOS METŲ LEIDŽIAMI DIRBTI LENGVI DARBAI“? Tai va. Aš apskritai nenorėčiau, kad mano vaikai, jei juos kada nors gyvenime turėsiu, iki pilnametystės dirbtų, nes būčiau labai nelaiminga negalėdama jų išlaikyti. Nebent jie patys norėtų pasijusti savarankiškesni, susitaupyti trokštamam daiktui (o tokiu atveju tame sąraše pilna įvairiausių pasirinkimo variantų) arba nutiktų taip, kad jų svajonės įgyvendinimui pagrindus padėti reikėtų jau ankstyvaisiais gyvenimo metais, t. y. aktoriaus, dainininko ir panaši karjera.

Nors, vis dėlto, jeigu tave domina mano ateities planai, tai galiu patvirtinti, kad… Nėra tokio darbo, kurio aš negalėčiau (gėdinčiausi) dirbti. Na, tik neketinu parsiduoti. Ir tai nereiškia, kad nežinau ko noriu, tiesiog kartais ne viską įmanoma suplanuoti. Pavyzdžiui, dar vasarą tu klausei ar planuoju dirbti mokytoja. Atsakiau: „…nežinau kaip viskas susiklostys, tačiau savo ateities su mokytojos profesija bent jau šiuo metu nesieju:)“ Rezultatas? Dabar turiu keletą moksleivių ir nepasakyčiau, kad man blogai. Jaučiuosi patenkinta, kad galiu kažkam padėti lavinti lietuvių kalbą. Be to, lietuvių kalbos man niekada nebus per daug, nes kalba – tai žodžiai. Žodžiai – žmonės. Žmonės – mintys. Mintys – patirtis. To ir reikia.