Dar daugiau klausimų ir tinklaraštis sėkmingai gyvuos jau vien iš mano atsakymų (gal ir visai nieko?). Šįkart atsakau į pluoštą Vyginto klausimų, užduotų tiesiog šiaip sau. Dėmesio centre – rašytojai.

__________________

Man vis smalsu – kokį ten romaną rašai? 

Rašau psichologinį romaną su detektyviniais elementais (darbinis pavadinimas „Brolių gatvės policininkas“, nes jį rašyti pradėjau gyvendama viename iš pavojingiausių laikomų Vilniaus rajonų – Naujininkuose)! Tiesa, dabar užgriuvo lavina kitų darbų, taigi sustojau kažkur ties 80 puslapiu, bet labai tikiuosi, kad greitu laiku vėl galėsiu grįžti.

Ar lietuviai gali gyventi iš rašymo ir niekada nedirbti?

Na, nežinau ar lietuviai gali gyventi iš rašymo, nes to dar nebandžiau, o ir apskritai rašau ne dėl pinigų, bet dėl to, kad negaliu nerašyti, mat baisiausiai norisi papasakoti žmogaus istoriją. Kita vertus, kaip japonų rašytojas Haruki Murakami viename iš savo interviu, paklaustas ar mėgsta pinigus, mini: „O taip! Aš labai mėgstu pinigus! Už juos galima nusipirkti laisvo laiko rašymui…“, tai ir aš to palinkėčiau visiems rašantiems (tiesa, gerai rašantiems, nemakulatūriškai, makulatūros apstu ant kiekvieno kampo) mūsų tautiečiams – turėti pinigų rašymui (nebent esi Knut Hamsun ir iš pinigų neturėjimo gali sukurti tokį tobulą kūrinį kaip „Badas“, kitu atveju gresia sukurpti pagieža turintiems persmelktą kūrinuką). Bet kokiu atveju manau, kad iš pradžių reikėtų bent jau pabandyti KAŽKĄ TOKIO sukurti, tik tada pradėti skųstis dėl netinkamų sąlygų. Vis dėlto lietuvių kalba nedėkinga tuo, kad gana mažas potencialių skaitytojų ratas, taigi mokykimės užsienio kalbų, kad paskui užsieniečiai mokytųsi mūsiškės.

Rašyti naktimis ir miegoti iki pietų, visur vėluoti ir pavėlavę neatsiprašinėti?

Vėluoja tie, kurie neturi ką veikti arba galvoja, kad kiti neturi ką veikti. Turiu polinkį vėluoti ir pati (be to, visko atsitinka), tik renkuosi tai, kas prasmingiau. Savo darbą mylintis rašytojas dirba 24 valandas per parą – jei nerašo savo knygos, rašo dienoraštį, jei nerašo dienoraščio, rašo įvairias pastabas, jei nerašo pastabų, atsakinėja į laiškus el. paštu, o kai laiškai atsakyti, pastabų tai dienai nebėra (nors taip neįmanoma, nes jų visada yra, bet juk galima apsimesti, kad nėra, nes reikia ir miegoti kartais), dienoraštis saugiai paslėptas, knyga dar nebaigta, bet jau brandinama, galima šiek tiek atsipūsti (pereiti į kontempliavimo ir kitos veiklos režimą).

Ar rašytojas turi skaityti visas knygas tam, kad parašytų savo? Juk kai vyko pirmieji užrašai, nebuvo iš kur pasisemti idėjų, nebuvo jokios knygos.

Kažką daugiau nei tik namų darbus rašyti pradėjau pradinėse klasėse (šiemet netgi bus šioks toks jubiliejus!), tai knygos, išskyrus kelis vadovėlius, išties nebuvo. Nežinau kaip kitiems. Rašytojų kaip ir visų kitų profesijų atstovų yra daug ir labai skirtingų, todėl sunku pasakyti, kiek tų knygų jau yra pakankamai, kad galėtum gerai rašyti ir pats (užtat atradau, kad norint tapti kokios nors veiklos meistru, reikia praktikuotis ne mažiau kaip 10 tūkstančių valandų, tiesa, dar pridėčiau, jog būtina nuolatinė savirefleksija). Iš tikrųjų tai neskaitau visų knygų (nors prisipažinsiu, kažkada tyliai verkiau kamputyje supratusi, kiek nedaug pavyks perskaityti per gyvenimą!), nes manau, kad geriausias kūrinys būna tada, kai derinamas ne tik su teorija, bet ir praktika, vadinama gyvenimu. Jei tik skaitysi, o nieko kito neveiksi, kūrinys bus išties plokščias. Nors skaityti visgi reikėtų, patartina literatūrą, ne makulatūrą, pastaroji tinka paįvairinimui (visi mes žmonės).

Pasaulis pilnas visko, tai galbūt žmonėms jau nebereikia knygų? Ar knyga visada išliks vertybė nepriklausomai nuo to, kas joje parašyta?

Pasaulis visada buvo, yra ir bus pilnas visko, tačiau jei galvotume, kad jame visko jau pakankamai, galima būtų tada net nesikelti iš lovos. Bet keliamės. Vadinasi, žmonėms ir knygų vis dar reikia.

P.S. Vygintai, gal ir pats rašai kokį nors kūrinuką?

__________________

Šaltiniai – nuotrauka – http://the-book-garden.blogspot.ie
Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“