Gautum „britvą“ dovanų. Ką darytum?;)

Jau turbūt man ruošiesi padovanoti, tik iš pradžių nori išsiaiškinti ar į geras rankas paklius:)

Taigi ką aš daryčiau?

Nekantraudama kalendoriuje imčiau žymėtis dienas likusias iki „Baikerių naktų“, o vos tik progai pasitaikius, sėsčiau ant „britvos“ apsirengusi odiniais drabužiais, užvesčiau variklį ir entuziastingai leisčiausi į kelią. Viena ranka laikyčiausi pati, kita ranka laikyčiau fotoaparatą ir jame esančia kamera filmuočiau pro šalį pralekiančius vaizdus, po to, jeigu pavyktų grįžti namo, dėčiau nuotykius į youtube’ę, kad visi galėtų mano meistriškai atliekamais triukais bei jų metu pasiektais rezultatais – nuneštais pakelės kuoliukais, išverstais šiukšlių kibirais, pervažiuota žole, nusigandusių praeivių išsilakstymu į visas pašales – pasigrožėti.

Galiausiai likimas keliais lūžusiais šonkauliais mane pamokytų ir į galvą dzingtelėtų, kad gal visų pirma reikėjo nauja transporto priemone su kuo nors, pavyzdžiui, su įspūdingu instruktoriumi, išmokti važiuoti. Tai taip ir padaryčiau. O kitas mano pasiruošimas tolimam maršrutui jau būtų pareigingesnis – tvarkingai užsegtas šalmas, specialios pirštinės be pirštų galų, apsaugos ant kojų ir kt. Angeliškai šypsodamasi šįsyk visiškai užtikrinta skriečiau įvairiais keleliais ir keliais. Mėgaučiausi greičio suteikiamais privalumais: neribotumo pojūčiu, galingumu, energijos antplūdžiu. Tikriausiai per trumpą laiką pamatyčiau daugiau nei pusę Lietuvos.

Eglė viena, eglė kita, dar jų, žmogus su grybų pilnu krepšiu rankoje, vėjas netramdo, netramdomai pučia, aš tik važiuoju važiuoju vis įkvėpdama aplinkos tikrumo. Į priekį, ne kitaip.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“