love

Uf, kaip seniai rašiau ką nors apie vienokį ar kitokį matytą filmą! Bet jei jau su mano mėgstamu Jimu Carrey naujieną rodo, tai paprasčiausiai negaliu praleist.

Stevenas – policininkas, gyvenantis iš pažiūros ramų, komfortišką šeimyninį gyvenimą be didesnių sukrėtimų (išskyrus tai, kad degte dega idėja surasti kadaise jį palikusią motiną). Kartu su pamaldžia, rūpestinga žmona vakarais meldžiasi, geria pieną, valgo sausainius. Tik viena smulkmenėlė… Jis gėjus. Tačiau tai slepia ir dėl to jam tenka veidmainiauti, gniaužti tikruosius jausmus, trumpiau tariant, nesijausti laimingu. Galiausiai pats likimas atveria vaikinui akis – rasta motina jį atstumia, tarpduryje suvaidinusi, kad jo nė nepažįsta. Tolumoje šmėsteli kažkieno gimtadienį švenčiantis žmonių būrys. Būrys, prie kurio Stevenui nebuvo lemta prisijungti. „Gana!“ – pasakoma tarsi atsisveikinant su senuoju etapu ir pradedant naują.

Jis persikelia į Majamį, kuriame – absoliutus kontrastas ankstesnei buičiai! Spalvingi drabužėliai, kaitri saulė, patrauklus vyrukas šalia. Būtent tai, ko trokšta ilgus metus.

Tik norint ir toliau nevaržomai mėgautis naujai atsivėrusiomis galimybėmis tenka kažko griebtis, kad vieną rytą nubudus nereikėtų šūktelėti: „Nebeturiu šlamančiųjų!“ Kažko?! Imama sukčiauti (derėtų paminėti, kad filmas sukurtas remiantis realiai gyvenančio sukčiavimo meistro Steveno Jay Russell istorija. Apgaviko su ypač aukštu IQ – 163!).

Be abejo, tokie darbai negali taip lengvai praslysti pro teisingumo akis. Vaikinukas  „sėda už grotų“ (užbėgant įvykiams už akių – tai kartosis vėl ir vėl!). Ir, o visi Šventieji, pasirodo, ten laukia didžioji gyvenimo meilė. Geltonkasis mėlynakis Phillipas Morris pakeri išsyk. Tylus, kuklus, netgi nedrįstantis rodytis kieme, kur jį galėtų sumušti kalėjimo senbuviai. Žmogus, dėl kurio pagrindinis veikėjas nuolat grįš prie nesąžiningos veiklos. Bet ne dėl to, kad to būtų reikalaujama, ne, tiesiog svajojama apie idilę, apie finansinę nepriklausomybę kuriant ateitį drauge.

„Man nereikia tavo pinigų!“ – kartą šūktelės Phillipas pajutęs, kad širdies draugas vėl slapta rezga kažką negero. Bet kelias jau pramintas…

Svarstymai. Daug kur rašoma, jog tai komedija. Ne visai. Sutikčiau su rašančiais taip – komedija/drama. Kadangi mačiau aibę filmų su Jimu Carrey, žinau, kad jis moka būti visoks, nors, mano manymu,  „Numeris 23“ šiek tiek perspaustas bandymas.

Beje, žiūrėdama šį filmą nejučia prisiminiau anksčiau matytą  „Pagauk, jei gali“ su Leonardu Di Caprio ir Tomu Hanksu. Nenuobodus tas sukčių gyvenimas…:)

Šaltiniai: nuotrauka – http://ramascreen.com