Ligi Dangaus

Iš tikrųjų savitas jausmas pradėt žiūrėti filmą pelniusį 5 -ias „Auksinių Gaublių“ bei 13 – a „Oskaro“ nominacijų. 81 – oji „Oskarų“ ceremonija įvyks dar tik vasario 22 – ąją, tad šiuose apdovanojimuose filmui telieka palinkėti pelnyti bent vieną prestižinę statulėlę, o kolkas… Kolkas įsigilinkim į filmo siužetą.

Po tokių stiprių kino filmų kaip „Pragaro virtuvės vaikėzai“, „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“ Brado Pitto jau tikrai nebelaikau aktorium saldainiuku tetinkančiu paįvairinti sunkiai besirutuliojantį filmo siužetą. Nė velnio, Bradas puikiai moka pavaizduoti herojaus vidinį pasaulį ir išvaizda tampa nebesvarbi. Tiesą sakant, ko jau ko, bet nusaldinto grožio demonstravimo šiame filme buvo mažai. Veikiau atvirkščiai – kol nepripratau prie Brado kaip garbaus amžiaus senuko įvaizdžio, filmą netgi erzino žiūrėti. Žinot gi… Raukšlės raukšlelės.

Bet čia ir yra kertinis akmuo. Bendžaminas gimė būdamas 80 – ties. Motina, tik jį pagimdžiusi, mirė, o tėvas – bjaurėdamasis sūnumi jį paliko ant laiptų. Vis dėlto, gailestingi žmonės „berniuką“ priglaudė ir augino. Sulyg kiekviena diena jis tapo vis guvesnis, judresnis senukas. Jo veide mažėjo raukšlių. Visgi gyvenimo toks keistas brendimas nesustabdė – Bendžaminas patyrė nuotykių, plaukė jūra.

O kartą… Jis sutiko ją. Jiedu buvo panašaus amžiaus vidumi ir labai skirtingi savo išore. Rausvaplaukė mergaitė ir pražilęs senukas. Tačiau… Ji, kaip ir įprasta, kasdien tapdavo vyresnė, o jis… jaunėjo. Vadinasi, pusiaukelė visvien turėjo ateiti. Ir ji atėjo.

Jiedu susitiko ir vėl. Moteris išsiskyrė tuo, kad buvo perspektyvi, visų garbinama šokėja. Lyg degtukas degė bendraudama su Bendžaminu.

Man mieliausia filmo scena, kai Daisy (toks moters vardas, aktorė Cate Blanchett) grakščiai šoko prietemoje. Mm, romantika.

O jeigu atvirai, gana sudėtinga šį filmą nupasakoti. Jis toks painus lyg tikras gyvenimas. Nenupasakojamas. Nemeluoju. Kai galvojau kaip galima būtų vienu žodžiu apibūdint, maniau, rašysiu „keistas“. Bet ką jūs manot, darsyk žvilgteriu į filmo pavadinimą – „Keista Bendžamino Batono istorija“. Ironiška.

Nustebau, kad šio kino filmo scenaristas Ericas Rothas, parašęs scenarijų ir garsiajam filmui „Forestas Gampas“. „Forestas Gampas“ man visiškai kitoks. Nors jis taip pat trunka daugiau nei dvi valandas, į laikrodį nesinorėjo žiūrėti. Visiškai. O šiuo atveju, prisipažinsiu – žiūrėjau. Atrodė lyg kažkas tyliu, ramiu balsu man seka pasaką. Ramiu ramiu…

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“