Ligi Dangaus

Galvojau, kad šiemet kino filmą „Forestas Gampas“ žiūrėsiu šiek tiek vėliau, bet pažiūrėjau vakar vakare. Taip, vėl. Tai filmas, kurį, nuo tada kai pamačiau pirmą kartą, kasmet žiūriu po kelis kartus. Su juo mintyse aš vaikštau kiekvieną dieną.

Neslėpsiu – tai mano mėgstamiausias filmas. Myliu jį.

Pažiūrėjusi tarytum iš naujo pasikraunu savo vidines baterijas.

Forestas Gampas menkesnio nei įprasta intelekto berniukas su įtvarais ant kojų. Tačiau mama ramina sūnų: „Jei Dievas būtų norėjęs žmones padaryti vienodus, įtvarus ant kojų būtų uždėjęs visiems.“

Vis dėlto, nuo mažens Forestas nepriimamas į bendraamžių tarpą, nes dauguma jo kratosi kaip kitokio, nesuprantamo. Net mokyklos autobuse berniukas sunkiai randa vietą. Tačiau… Randa. Prisėsti šalia pasiūlo graži mergaitė vardu Jenny.

Nuo tada prasideda šilta vaikų draugystė: „Mudu tikom kaip morkos su žirneliais.“ Jiedu kartu karstosi medžiais, išdykauja ir slepiasi… nuo mergaitės tėvo: „Brangus Dieve, paversk mane paukšteliu, kad galėčiau išskristi toli toli.“ Filme tiesiogiai nepasakoma, bet galima nujausti, jog vyras seksualiai išnaudojo dukrą. Toliau sužinom kaip tai atsiliepia Jenny gyvenimui.

Apskritai Jenny ilgai klaidžiojo, ieškojo savęs, laimės. Gaila, kad taip vėlai suprato, jog ji visai čia pat.

„Aš nesu labai protingas, bet žinau kas yra meilė.“ – sykį jai atkerta Forestas.

Ech, rašau apie juos lyg jiedu nuolat būtų buvę kartu.

Netiesa. Foresto ir Jenny keliai išsiskyrė.

Forestas: koledžas, karas Vietname, teniso lošėjo karjera, krevečių verslas, bėgimas…

Jenny: narkotikai, prostitutės darbas, pakvaišusios išvykos po pasaulį, „Juodųjų panterų“ vakarėliai…

Mergina tik gulėdama patale sakys Forestui: „Gaila, kad manęs nebuvo su tavim.“

„Buvai…“ – patikins jis. Ir iš tiesų – vaikinas net ir kariaudamas Vietname rašydavo savo mylimai draugei laiškus atpasakodamas ką veikia ir kur. Atsakymo, žinoma, negaudavo, bet visvien rašė.

Beje, būtent čia jis susipažino su leitentu Denu, su kitu karininku juodaodžiu Baba. Pastarasis juto begalinę aistrą krevetėms. Diena iš dienos jis pasakodavo, kad grįžęs iš karo įkurs savo krevečių verslą. O kartą Foresto paklausė, ar ir jis prisijungtų. Forestas sutiko.

„Baba…“ – po priešų atakos glausdamas mirštantį draugą kužda vaikinas. Tenka atsisveikinti…

Deja, pažadas yra pažadas. Jau po visko Forestas patiria aibes nuotykių, bet pažado nepamiršta. Likimas toks linksmas dalykas: „Juokinga kaip kartais viskas išeina.“, nes susiklosto puiki galimybė už trumpą reklamą tam tikroms firmos teniso raketėms gauti atlygį – 25 tūkst. dolerių.

Forestas šiek tiek spyriojasi, nes tos firmos raketėmis realiai net nėra žaidęs, bet mama patikina, jog tai nekaltas melas. Nekaltutis, vėliau atnešęs jų šeimai (ir ne tik…) milijonus.

Leitenantas Denas, kare netekęs kojų, pasirodo prieplaukoje. Atvažiuoja gavęs Foresto laišką dėl sėkmingai įkurto krevečių verslo. Sėkmingai? Tiesą sakant, ne visai. Iš pradžių klostėsi ne kaip. Krevečių vis nebuvo, vyrai puolė į neviltį. Deja… Denas išliejo įtūžį ant Dievo (kare nutikusi nelaimė tai tik sustiprino) ir… Pasipylė krevetės kaip iš gausybės rago! Pasaka. Dievas yra. Denas galų gale jam atleido. Be abejo, dėl principų to garsiai nepasakė, bet Forestas suprato. Suprato ir daugiau. Į tokius aplinkinių klausimus kaip: „Tu trenktas ar šiaip kvailas?“ jis atsakydavo: „Kvailį pažinsi iš darbų.“

Vaikino požiūrį į pinigus galima taikliai apibūdinti jo paties žodžiais: „Kadangi buvau miliziozierius (nesuklydau, jis taip tikrai pasakė), pjoviau žolę nemokamai.“

Kartą, kai Jenny bėgdama nuo tikrosios laimės, eilinį kartą paliko Forestą, jis nebeištvėrė. Pats pasileido bėgti. Bėgti kiek kojos neša. Bėgo ne vieną mėnesį. „Reikia atsisveikinti su praeitim, o tada jau gali judėti į priekį“ – tikino Forestas remdamasis mamos žodžiais. Jis savo mamą labai mylėjo. Man ypač patikę jos vieni paskutinių žodžių: „Aš tikiu, kad savo likimą galime susikurti patys. Reikia stengtis kuo geriau pasinaudot tuo, ką davė Dievas.“

Galiausiai Jenny ir Foresto keliai susitiko (deja, likimas negailestingas…). Šįkart juodu išskyrė tik JI. Išskirianti visus žmones…

Atsiminimui liko mažasis Forestukas. Sumanus, guvus berniukas, bene protingiausias klasėj.

P.S. Visada, kai tik pažiūriu šį filmą, užsinoriu bėgti. Taip bėgti bėgti ir išnykti nors savaitei niekam nieko nepranešus. Tačiau vis dvejoju: „O jeigu kas nors pasiges?“ Hm… O gal nepasiges?

Myliu.

Keletas savitų ar šiaip smagių citatų, kurios netilpo aprašant kino filmą:

„Nubėgau ilgą kelią. Ilgai bėgau.“

„Kartais akmenų neužtenka.“

„Ar tau Naujieji Metai nepatinka? Juk tada galima viską pradėti iš pradžių.“

„Ar žinai kaip jaučiasi žmogus negalintis valdyti kojų?“ (bliamba, dažnai mes užmirštam kokios neaprėpiamos mūsų, vaikštančiųjų, galimybės…)

„Jūs dvyniai?“ (klausia leitenantas Denas, kai Forestas su draugu Baba kažką ištaria išvien. Smulkmenėlė – vienas yra baltaodis, kitas – juodaodis)

Forestai, dar kartą ačiū už nuoširdumą, paprastumą, supratimą, ištikimybę, duoto žodžio laikymąsi, o ypač… už entuziazmą. Mokausi.