Išsliūkinam šiandien patyliukais į lauką, tylutėliai, tarytumei nenorime būti pastebėtos šiuo įtemptu karantino laikotarpiu kišančios nosį laukan ir pasileidžiam mūsų miestelio takeliais ir takais. Juk saulutė taip masina, taip masina, masina ir vilioja pakaitinti iš po nežiemiškos žiemos nubalusius skruostus. Ir pasirodo ne mes vienos tokios. Aplinkui matyti ne vienas šilumos ir tyro oro išsiilgęs pilietis. Visgi itin gausiais būriais nesibūriuoja, o ir kaukes ant nosies pavyzdingai užsitraukę dauguma. Su sveikata menki juokai ar kaip ten? Šiandien internete perskaičiau juoką, kad karantiną galima laikyti ilgu, jei kaukės dėvėjimas ima atrodyti įprastu dalyku. Tai mano atveju jis tikrai ilgas. Nes, na, o kaip į parduotuvę eiti be apsauginės kaukės? Apsaugo ji ar neapsaugo, jos dėvėjimas tapęs tokiu natūraliu (ar labai komfortišku – tai jau kitas klausimas). Be to, niekur nesidėsi, apsauga piktai, bet pareigingai grūmoja – esą kaukės ir vienkartinės pirštinės privalu.

Šiaip ar taip, kad ir kaukėtas, šis pavasaris kaip ir visi kiti prieš tai buvę, nuteikia ypatingai smagiai, nubudina ir įkvepia. Tegu tik saulutė nešykšti savo šviesos ir šilumos. Ir sužaliuos lapija, sužydės gėlės ir nuskaidrės mūsų mintys.

O šiandien mes dar žiedų po pasivaikščiojimo neparsinešėm. Užtat namo grįžom su šypsenom tai tikrai.

Tegyvuoja pavasaris!

Tekstą parengė Ligita iš Ligi Dangaus