Aha… Žiūrim į kalendorių: gruodžio 23-oji. Ei ei, ar tikrai? Dar kartą pažiūrim. Tikrai! Rytoj Kūčios, o poryt Šv. Kalėdos. Net sunku patikėti.

Užtat ta proga jūsų kalėdinių pasakų gavau. Žinot, paskutiniam šių metų konkursui mano tinklaraštyje:) Nusimato iškilmės ir gera nuotaika. Pažadu – jos tikrai nestokosite skaitydami šias pasakas. Konkurse dalyvauja: Jovita, kreivarankis, Aurimas, romas ir Valentinas.

Iš pradžių perskaitykite visus kūrinėlius (verta!!!), o tada atiduokite balsą už savo mėgstamiausią. Kaip ir visada, balsuoti galite mano tinklaraščio viršutiniame dešiniajame kampe (prenumeratoriai, jūs irgi nepatingėkit!). Balsavimas vyks iki gruodžio 25-os dienos 15 h.

Taigi… Nekantriai puolam skaityti. Gardumėlis!

Jovitos pasaka „Gvazdikėliai mandarinuose“:

Jis, sunkiai atsidusęs, atsimerkia, krenkšteli, išpučia nosin sulindusius ciklameninius pūkus, ir lėtai sėsdamasis apsidairo. Miglota ūkanota. Miegota ilgokai. Kita vertus, ir vakarota netrumpokai. Prie lovos mėtosi imbierinių sausainių liekanos, gvazdikėliais susmaigstyti mandarinai, tarp ištirpusių žvakių kvailioja voverės. Patyliukais, ant pirštų galiukų. Kikendamos į delniukus. Mielos mažylės. Jis atsargiai ištempia dešinę koją, po to kairę, lėtų lėčiausiai pasirąžo ir pakyla. Skaityki visą >>

kreivarankio „Pasaka apie Artūrą ir Kalėdų Senelį Fredį“:

Vilnius visa savo esybe alsavo Kalėdomis. Gedimino prospektas buvo judrus ir šventiškas. Apimtas ankstyvos tamsos miestas raibuliavo girliandų ir parduotuvių vitrinų šviesomis. Artūras stabtelėjo ir užsižiūrėjo į laimingus ir kažkur beskubančius žmones, kai netikėtai išgirdo sau už nugaros: „Sveikas!“. Atsisukęs pamatė stovintį Kalėdų senelį, kuris šypsojosi pro priklijuotą vatinę barzdą ir tiesė dešinę ranką pasisveikinimui. Skaityki visą >>

Aurimo „Pasaka apie pasakos autorių“:

Pats pasakos autorius jautėsi paprastu žmogumi. Tačiau iš tikrųjų jo esybė buvo stipresnė ir sudėtingesnė už jo paprastumą. Jis pats sau buvo rašytojas. Nors dar ir netikras, ir nors dar ir nelabai gabus. Jo troškimas rašyti nugalėdavo visas jo kartais dingtelėjusias sąmonėje pamišusias mintis nerašyti, nes pasakos autorius nekentė savo individualaus rašymo stiliaus. Jis buvo nesuvalgomas kitų minčių. Skaityki visą >>

romo pasaka „Keistas kiškio Pilypo nuotykis“:

Gyveno kartą kiškis Pilypas. Jis buvo eilinis pilkas miško kiškis, gyveno pilką kiškio gyvenimą, bet nutiko jam tokių dalykų,kad apie juosrašė net „Miško naujienose“.

Kiškis Pilypas turėjo draugą Leonardą, kuris būtų visai neįdomus kiškis, jei nebūtų buvęs Pilypo draugu. Jiedu mėgosekmadieniais žaisti šachmatais. Pilypas buvo poprastis šachmatininkas, bet Leonardas kepė puikius morkų sausainius, kuriuos Pilypas mėgo triaukšti apmąstydamas šachmatų ėjimus. Skaityki visą >>

Valentino „Pasaka apie Chesusą, kuris nenorėjo ganyti“:

Vieną kartą buvo, o gal ir nebuvo Chesusas. Gyveno, o gal negyveno, o gal tiesiog „buvo“ jis neaiškioje, neapibrėžtoje vietoje, kurioje nieko nebuvo, o gal buvo viskas. Buvo jis ir visai nesinervino.

Vieną dieną (jei diena galima vadinti akimirką laiko ir erdvės neapibrėžtoje būtyje) atėjo pas jį Tėvas ir sako:

- Kelkis, sūnau, atėjo metas tau vykdyti misiją. Siunčiu tave į Žemę ganyti avių. Ganysi, ganysi, kol išganysi. Skaityki visą >>