Kaip jau minėjau, šiomis dienomis turiu gausybę įvairios veiklos, tokią gausybę, kad net savo tinklaraštį apleidau, tačiau vis vien panorau išsilieti, nes kurgi jei ne savo asmeninėje virtualioje erdvėje tai galima padaryti? Žodžiu, jau ne pirmą kartą išgirstu, kad man derėtų išmokti priimti kritiką, nes į ją reaguoju pernelyg jautriai.

Aišku, iš pat pradžių į tokias pastabas atsižvelgdavau, kaip reikiant „susibiesindama“ ir pan., juk jei sako, vadinasi, žino, bet po kelių tokios kritikos, kai nieko nesinori, tik sulįsti skradžiai į žemę, pliūpsnių, pagalvojau: „Ar tikrai tokią kritiką turėčiau išmokti priimti? O gal kritikuojantis tiesiog nemoka kritikuoti?“ Juk po geros, konstruktyvios kritikos žmogus turėtų pripažinti savo klaidas ir taisytis, o ne jaustis it žemę pardavęs ir nenorėti net rankų pakelti. Dažnai kritikuojama sritis tėra labai maža dalis gyvenimo, todėl ir reikėtų visa tai, taip ir pateikti, o ne hiperbolizuoti iki koktumo, taip tik sukeliant kritikuojamo žmogaus užsisklendimą. Po to dar stebimės iš kur tiek pykčio aplinkui – iš mūsų pačių, iš kur daugiau. Suprantama, gal kitas paprasčiausiai negirdės, kai pastabos bus išsakomos ramiai, žmogiškai, nes atpratęs nuo to, bet prieš pradedant žodžių ataką reikėtų bent jau pažvelgti pašnekovui į akis – ar jis tikrai iš tų, kuris negirdės? Tokiu būdu bent šiek tiek daugiau šilumos bus aplinkui. Šilumos, kurios taip daugeliui pritrūksta, kai resursai jau būna išnaudoti.

Šaltiniai: nuotrauka – www.writetodone.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“