* * *
„Kaip sekasi?“
„Viskas gerai, tik nužudžiau savo tėvą“
„Mmm…“ – atsainiai murktelėjo ir nuėjo.

* * *
„Aha…“ – kvėptelėjau.
„O tu bent girdėjai, ką tau sakiau?!“
„Neaa…“

Abu pavyzdžiai iš realaus gyvenimo. Pirmąjį mums per paskaitą (dievulėliau, vis dažniau galvoju apie savąją filologiją!) papasakojo dėstytoja norėdama iliustruoti „šnekėjimo dėl šnekėjimo“ absurdiškumą. Esą viena Didžiosios Britanijos lingvistė padarė šį simbolišką tyrimą, idant išsiaiškintų ar žmonės klausdami aplinkinių „Kaip sekasi?“ iš tikrųjų domisi atsakymu. Pasirodo ne…

Antrasis… Hm hm… Gerai, prisipažinsiu, jis – mano plaukiojimų rezultatas. Būna užsisvajoji (kad ir kiek neigčiau – taip, amžina svajoklė aš!!) ir praleidi pro ausis informaciją. Po šimts perkūnų, kaip apsikiaulini, o jeigu dar ilgai ką nors pasakojo!

Bet čia tik tiesmuki nesiklausymo pavyzdžiai. Manau, kad jie visai kruopelės lyginant su tikruoju „atsijungimu“. Kai žmogus tau sako – užuominomis, trumpais tarstelėjimais, kvėptelėjimais, kūno kalba. Nuolat. O tu vis tiek negirdi. Gal nenori. Tai baisu, nes veda link susvetimėjimo.

Prašau, prašau, prašau, nuo šiol mokykimės kartu… Išgirsti. Išklausyti. Nepraleist.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“