Iš tų trijų milijonųIr kai žiniasklaidoje svarstoma – kaip ten iš tikrųjų – mūsų vis dar trys milijonai ar viso labo teliko tik du kažkiek (jei ką, tai Marijonas kaltas, Marijonas!), o tie 3,054 mln. laužti iš piršto, tiksliau, piktavalių nerūpestingai išgalvoti ir tų pačių piktavalių sėdint tykiuose tvankiuose kabinetuose dviem kairės ar dešinės rankos pirštais popieriaus lapuose, palubiuose tezvimbiant kelioms pavasariškai nusiteikusioms musėms, tušinuku išskrebenti, kuo atsakingiausiai galiu pareikšti, kad bent jau keli šimtai turinčių vardus ir pavardes tikrai yra, nes savo akim juos regėjau, savo lūpom it užsukta kiekvienam duris atvėrusiam su šypsena veide kartojau: „Laba diena. Gyventojų ir būstų surašymas. Ar…“, savo atmintim didžiavausi, kai galiausiai visi surašymo klausimai tapo mano antruoju „Aš“. Dirbau surašinėtoja. Po šimts, įdomus tas gyvenimas, kai pagalvoji. Vaikams galėsiu demonstruoti prisiminimui dovanų gautą tą oranžinį tušinuką. Ir po šiai dienai jis rašo. Po šiai dienai, nors nuo surašymo pabaigos praėjo daugiau nei savaitė, Vilnius kažkokiu kitokiu virtęs. Ypač senamiestis. Cha! Linksmiausia būna, kai įgriūni į banką, o ten kaip niekur nieko šmėkšteli tavo surašytas žmogus. Arba išgirsti: „Labas, Ligita!“. Labas. Labas. Labas!

Turbūt dar ilgai iki galo negalėsiu įvertinti įgytos patirties. Tarkim tie visi neįveikiami užraktai pirmosiomis savaitėmis su žiauroku tarpusavio susvetimėjimu asocijavosi. Kita vertus, kai kokia nors gretimos parduotuvėlės darbuotoja ar ką tik iš kiemo su apdriskusiais džinsais begrįžtąs vaikis nuoširdžiai tuos skaičiukus sudiktuodavo, kiek atsikvėpiau. Bandymai nesusirašiusius suaktyvinti skrajutėmis, plakataisdažniausiai baigdavosi… Niekaip. Abejingumu. Keli tepaskambino nurodytu telefonu. Užtat įsitikinau, kuo ir norėjau – aplinkui vis dėlto gausu nepaprastai šaunių žmonių! O po tokių išdidžių pareiškimų kaip: „Pirma ir vienintelė“, pateikus klausimą apie pirmosios santuokos įregistravimo metus, supratau, kad  vis dar vertinama šeima (taip, kad neva įsivyraujantį naujosios kartos antišeimynišką požiūrį susi…)!! Visko nė neišpasakosi. Nors šiek tiek galiu. Štai, pavyzdžiui, vieną vakarą, kai buvau dėl kelių: „Ko Jūs čia vaikštot naktimis?“ tipo frazių benusimenanti, užklydau pas energija trykštančią senukų porelę. „Kaip aš Jūsų laukiau!“ – sušuko garbaus amžiaus moteris, išgirdusi kokiu tikslu kreipiausi į juos. Tarstelėjau: „Džiaugiuosi. Tik žinot, nevisi laukia.“. Staigiai nusistebėjo: „Kaip taip gali būti? Juk tai tokia ypatinga pareiga!“. Aha. Ypatingas ir darbas. Parodęs taisytinas mano asmenines savybes, pasendinęs keliais metais ar kažką panašaus bei, mielas malonus perkūnėli, mąstau, kad šitas didelis pasaulis mažas išties, jauku jame gyventi, savi juk esam. Net jei visokie.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“