Ankstyvas rytas ankstyvo miesto. Žemė pasidengusi baltutėle pirmąja šalna. Pradėjus kristi lapams, vasarošiltis vėjas po plačiabrylės skrybėlės kraštais pasiliko, nutolo medinis gelbėtojų namukas.

Ir visos kitos dienos

Tik vakarais, įsisupę į pledus ir jaukiai įsitaisę ant sofos su žaliu, žalios arbatos pilnu arbatinuku rankoje, – puodelis tau, puodelis man – sklaidom nuotraukų albumus, kvatojamės prisimindami kaip buvo tada ir spėliojam kaip, nuplėšus gegužės trisdešimt pirmosios dienos kalendoriaus lapelį, bus kitąmet.

O dabar, šį rytą, kad šiurpulys neprasiskverbtų pro netyčia nepridengtus plyšius, įtraukiam pečius, įkišam smakrus į megztas apykakles, patikrinam pirštinių pirštus (ar nenudriskę nuo jau buvusio šaltuko) ir einam darbuotis, gydytis, gal šiaip, tiesiog, gal dar kažką, kaukšėdami batų kulnais į lygų-nelygų asfalto paviršių, kalendami dantimis: „Taip taip, ir to, ir šio to nepamiršiu.“ Pirmadienis mūsų. Ir visos kitos dienos. Pasirinkimams. Netikėtumams. Gyvenimui.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“